Ko mane moko mano vaikas

Mes dažnai galvojame apie tai, ko, kaip ir kada mokyti savo vaikus. Bet ar visada susimąstome, kad vaikai mus taip pat labai daug ko išmoko. Per daugiau nei vienerius vaiko auginimo metus aš išmokau, supratau ir įsisąmoninau gerokai daugiau dalykų nei per ketverius metus universitete. Galbūt visai kitokių dalykų, bet gyvenime gerokai svarbesnių.

Šį savo įrašą paliksiu atvirą, be pabaigos, ir kas kartą, kai suprasiu, kad išmokau iš vaiko ar vaikų ateityje kažką naujo, vis jį papildysiu.

Besąlygiškos meilės. Tai tikriausiai esminis dalykas, kurio mus išmoko vaikai. Daugelis tėvelių jau nuo pat pirmų vaiko gimimo akimirkų pajunta tą nuostabų jausmą, nes jiems visai nebūna svarbu, kokio svorio ar ilgio, kokios akių ar plaukų spalvos, net kokios lyties gimė jų vaikelis. Tik išvydę tą mažą stebuklą dažniausiai jie suvokia, jog myli jį visą visą ir labiau už viską pasaulyje. Kaip būtų nuostabu, jei tą akimirkos jausmą būtų galima užfiksuoti visam laikui ir tėvai niekada neišdrįstu savo vaikams kelti sąlygų, kad mainais galėtų pasiūlyti savo meilę. Nežinau, ar man pavyko užfiksuoti, bet aš tikrai mokausi tą jausmą pratęsti ir išlaikyti. Dažnai, kai pykteliu ant mažylio, mintimis grįžtu į tą pirmąją akimirką, ir tai tikrai padeda nustoti širsti ir ieškoti daug geresnių problemų sprendimų būdų. Būdų, kurie atsiranda iš tos besąlygiškos meilės, todėl visada yra labiausiai veiksmingi.

Kantrybės. Iki gimstant vaikeliui aš nežinojau, kad turiu tiek daug kantrybės ir kad dar šitiek daug man jos trūksta. Kalbu dviprasmiškai, nes iš tiesų pirmaisiais vaikelio auginimo mėnesiais manęs neerzino ir nevargino praktiškai niekas. Kartais stabtelėdavau ir susimąstydavau – niekada nemaniau, kad galėsiu būti tokia kantri ir visiškai atsidavus kitam žmogui. Bet tam žmogui augant vis daugėjo situacijų, kai atrodo dėl visiško menkniekio ta begalinė kantrybė ima ir išgaruoja. O tada galvoji, ką daryti, kaip elgtis ir mąstyti, kad jos padaugėtų. Beje, aš dar nežinau, kiek reikės turėti tos kantrybės, kai, tarkim, kažkur skubant mano mažasis sugalvos, kad jis pats nori užsirišti batų raištelius... Bet aš tikiu, kad užteks.

Stebėtis. Pirmiausia noriu pacituoti ištrauką iš paauglystėje skaitytos ir man didžiulį įspūdį palikusios Jostein Gaarder knygos „Sofijos pasaulis“: „[...] iš tuščios fokusininko skrybėlės ištraukiamas baltas triušis. Tai ganėtinai didelis triušis, todėl šis triukas trunka milijardus metų. Visi žmonės užgimsta kailiuko paviršiuje. Tada jie sugeba stebėtis nesuvokiamu fokusininko menu. Bet augdami lenda vis gilyn į triušio vilną. Ir ten pasilieka. Ten taip jauku, kad jie niekada neišdrįsta vėl kopti plonaisiais plaukeliais viršun.“ Kol nesusilaukia vaikų... Bet ir tada, deja, ne visi išdrįsta. Toje pačioje knygoje pateikiamas pavyzdys, kaip vaikas susižavėjęs rodo pirštuku į šunį ir šaukia „au au!“, o mama tik sumurma „taip, au au“, nes šuo jai nedaro jokio įspūdžio. O jei tik mes išdrįstumėm vėl į pasaulį žvelgti vaiko akimis, kiek daug nuostabių dalykus mums atsivertų iš naujo. Vaikštai lauke su vaiku ir jei ne tas mažasis stebėtojas, gal niekada neatkreiptum dėmesio į mažas, bet nepaprastai žavingas smulkmenas. Todėl augindama vaiką, aš mokausi iš naujo viskuo stebėtis, nes tada imi jaustis toks... truputį gyvesnis, o pasaulis nebeatrodo pilkas ir niūrus. Ir aš tikrai labai noriu užlipti į kailiuko paviršių...

Žingeidumo. Iš vienos pusės tai labai susiję su stebėjimusi. Vaikui viskas įdomu, jis nori viską sužinoti ir išmokti ir kad galėtum jam viską parodyti ir paaiškinti, pats turi tapti ne mažiau žingeidus. Iš kitos pusės, gimus vaikui mane pradėjo dominti begalė dalykų. Žinoma, susijusių su vaikų auginimu, bet kai pradedi nuoširdžiai kažkuo domėtis, tai veda prie kito, paskui prie kito ir taip tavo akiratis ir žinių bagažas smarkiai didėja. Ir nors kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai, bet žinoti yra smagu. Tą jums patvirtins kiekvienas vaikas :)

Atkaklumo. Tai nėra dalykas, kurio mokaisi tiesiogiai, kartodamas tai, ką daro vaikas. Bet tikriausiai sutiksite – stebėti pirmą kartą bandantį šliaužti žmogutį be galo įkvepia! O vėliau su šypsena stebi, kaip atkakliai jis bando sulipdyti dvi kaladėles. Vėliau su tokiu pačiu užsispyrimu konstruos pilis ir mašinas.

Iš tiesų, kiek daug nuostabių savybių turi vaikai, nors dar visai neseniai atėjo į šį pasaulį. Ir kaip svarbu suteikti visas sąlygas tas savybes išsaugoti ir ugdyti. O paprasčiausia tai daryti – darant kartu.