Didžiausia uoga

Kai vaikystėje tarp visų uogų pamatydavau pačią didžiausią ir gražiausią, apsidžiaugdavau, nes žinodavau, kad ji atiteks man. Dabar, pamačiusi tokią uogą, apsidžiaugiu dar labiau ir su didžiausia meile tiesiu ją savo vaikui.

Meilė be žodžių

Tą dieną buvau kažkokia irzli ir pikta, jaučiausi pavargus. O sūnelis kaip tyčia tokiom dienom būna labai aktyvus. Vis lipa kažkur, vis tempia mane už rankos, kad užkelčiau ten, kur užlipti nepasiekia. Atsivedė mane prie palangės, „čia“ sako. Et, kaip tingiu aš jį kelti, kaip tingiu šalia stovėti. Bet užkeliu. Vaikas juokiasi laimingas ir pačiumpa užuolaidas. Ima iš visų jėgų jas purtyti ir krykštauti. Anksčiau aš būčiau sakius „fuuu, kaip dulka“, o dabar tyliu ir žiūriu kažkur pro langą abejingu žvilgsniu. Sūnelis paima gabalą užuolaidos, priglaudžia prie nosytės lyg uostytų ir sako „fuuu“. Gal bando man priminti, kaip turėčiau reaguoti, kad būtų abiem linksma. O man nelinksma. Dar kiek padūkęs sūnelis baigia siaust ir nurimęs žiūri į mane nustebusiu žvilgsniu. Sutrinku šiek tiek, nors ar ne toks buvo mano tikslas – vaidinti abejingą, kad vaikas pagaliau nustotų kelti dulkes su tom užuolaidom? Visgi suprantu, kad reikia liautis vaidint bejausmę ir labai nuoširdžiai pasakau „myliu tave“. Sūnutis iškart puola man ant kaklo ir smarkiai prisiglaudžia. Juk pasakyti dar nemoka, bet žodžių man ir nereikia. Stoviu pati laimingiausia pasaulyje.

12 svarbiausių dalykų sėkmingai žindymo pradžiai

Apie žindymą informacijos dabar galima rasti visur. Bet aš manau, kad apie tokį be galo svarbų sveikai vaikelio gyvenimo pradžiai dalyką negali būti prirašyta per daug. Todėl dar kartą norisi į vieną vietą surašyti svarbiausius dalykus, kuriuos turėtų žinoti kiekviena mama prieš pradėdama žindyti savo mažylį.

• Žindymas pagal poreikį. Žindyti reikia pagal poreikį, t.y. taip dažnai, kaip mažylis nori, ir tiek ilgai, kiek mažyliui reikia. Niekas geriau už jūsų vaikutį nežino, kiek jam reikia pienuko, todėl tikrai nereikia bijoti, kad vaikelis persivalgys.

• Taisyklingas apžiojimas. Būtina stebėti, ar vaikelis taisyklingai apžioja krūtį – burnytėje turi būti kuo daugiau rudojo laukelio aplink spenelį ir žindymas neturėtų kelti diskomforto. Jei jaučiate, kad nemalonu, atsargiai užkiškite mažąjį pirštelį už vaikučio lupyčių kampo, švelniai ištraukite krūtį ir bandykite paduoti vėl. Jei visgi speneliai sutrūkinės, geriausias vaistas yra oro vonios ir po maitinimo išspaustas galinio riebaus pienelio lašas, kuriam reikia leisti natūraliai nudžiūti.

•  Taisyklingas padavimas. Norint taisyklingai paduoti krūtį, reikėtų mažylį iš pradžių truputėlį „paerzinti“ – pavedžioti speneliu palei lūputes, kad vaikutis imtų žiotis, ir kai išsižios plačiausiai, bakstelti su speneliu į nosytę, kad mažylis atsiloštų ir taisyklingai apžiotų krūtį. Jei nepavyko, nebijokite bandyti iš naujo – mažyliai tikrai greitai mokosi ir greitu laiku jums nebereikės visų šių triukų.

•  Nuolatinis artumas. Nuo pat gimimo stenkitės kuo daugiau praleisti su savo mažyliu. Jei viskas gerai – nuo pat gimimo akimirkos. Geriausia, jei mažylį pasvertų ir pamatuotų praėjus kelioms valandoms nuo gimimo – tuomet duomenys netgi bus tikslesni, o tos pirmosios valandos kartu bus be galo svarbios pienelio gamybai ir mamos bei mažylio emocinei būklei. Namuose pirmąjį mėnesį leiskite su mažyliu lovoje arba pasirišę mažylį vaikjuostėje ar naujagimiui tinkamoje nešioklėje. Toks nuolatinis artumas ir dažnas žindymas bus ilgo ir sėkmingo žindymo garantas, be to, padės geriau ir greičiau pažinti savo mažylį ir atpažinti jo poreikius. Idealu būtų miegoti su kūdikiu, tuomet tiek vaikelis, tiek mama naktį išsimiegos geriau. Tik būtina susipažinti su saugumo miegant su kūdikiu taisyklėmis.

• Vienas maitinimas – viena krūtis. Vieno maitinimo metu leiskite mažyliui ištuštinti vieną krūtį, kad mažylis gautų ir maitinimo pradžioje bėgančio liesesnio pienelio, nuo kurio atsigers, o į maitinimo pabaigą gautų riebesnio pienelio, nuo kurio pasisotins. Jei ištuštinęs vieną krūtį mažylis dar nori žįsti, duokite kitą, bet tuomet kitą maitinimą pradėkite nuo tos, kuria užbaigėte ankstesnį maitinimą. Taip pat jei mažylis vėl prašo valgyti praėjus mažiau nei valandai po paskutinio maitinimo pradžios – duokite tą pačią krūtį.

• Daug miegančio mažylio žadinimas. Jei mažylis gyvenimo pradžioje daug miega ir neatsibunda kas tris valandas dieną ir kas keturias valandas naktį pavalgyti – žadinkite. Tai galite padaryti tiesiog pasiūlydamos krūtį arba keisdamos vystyklus, nurengdamos mažylį. Laikas skaičiuojamas nuo paskutinio maitinimo pradžios.

• Kūdikiui neturi būti per šilta. Nelaikykite kūdikio per šiltai, ypač maitinant, nes sukaitęs jis greičiau užsnūs. Dar geriau būtų kuo dažniau glausti nuogą kūdikėlį prie nuogos krūtinės, taip natūraliai skatinamas mažylio noras žįsti, o mamytei nuo tokio betarpiško artumo gaminasi daugiau už pienelio gamybą atsakingų hormonų.

• Kas parodo pakankamą pienelio kiekį. Jei jūsų mažylis per dieną pasišlapina bent šešis kartus (tai galima suprasti bent vieną dieną nededant sauskelnių arba naudojant medžiaginius vystyklus) ir per mėnesį priaugo 500 g nuo numesto per pirmas paras svorio (kai kurie gydytojai gali skaičiuoti nuo gimimo svorio, bet tai yra ne tiesa) – pienelio vaikučiui tikrai užtenka.

• Kas neparodo pienelio kiekio. Nematuokite pienelio kiekio bandydamos nusitraukti – nei rankos, nei mechaninis prietaisas neištraukia pienelio taip gerai, kaip jūsų mažylis, todėl nusitraukinėjimas niekada neparodo realaus pienelio kiekio.

• Nereikia, kad pieno gamintųsi daugiau nei reikia vaikui. Nenusitraukinėkite pienelio mažyliui pavalgius – taip organizmui duosite ženklą, kad pienelio reikia daugiau, nei iš tiesų reikia mažyliui. Pasidarysite sau papildomo vargo, nes nusitraukinėti teks visada, kad nesusidarytų pieno sąstoviai.

• Jokių čiulptukų ir buteliukų. Bent pirmus tris mėnesius stenkitės neduoti mažyliui čiuptuko ar buteliuko su žinduku – tai viena dažniausių pienelio mažėjimo priežasčių, nes šių dalykėlių „čiulpimo“ technika labai skiriasi nuo žindymo, todėl mažylis gali paprasčiausiai nebemokėti taisyklingai žįsti. Dėl to galimos spenelių traumos, mažylis gali išvis atsisakyti žįsti ir visa tai ves į pienelio sumažėjimą.

• Jokių skysčių bent iki keturių mėnesių. Geriausia iki pusės metų neduokite mažyliui jokių papildomų skysčių, ypač pirmaisiais mėnesiais. Nes kiekvienas gurkšnis papildomo skysčio mažins pienelio poreikį, vadinasi atitinkamai mažės ir pienelio gamyba. Mamos pieno kūdikiui iki pusės visiškai užtenka ir atsigerti, ir pavalgyti.

Mano gimdymo patirtis kitu kampu

Jau ankstesniame įraše minėjau, kad kuo toliau, tuo labiau mano gimdymas man nebeatrodė toks idealus, koks atrodė tik pagimdžius. Žinoma, verta išlaikyti tuos tik pačius gražiausius prisiminimus, mano širdyje jis visada ir liks idealus, nes susitikimas su savo nuostabiu išsvajotu pirmagimiu kitoks ir negali būti. Vis dėlto, intensyviai besidomėdama gimdymo patirtimis ir praktikomis, suprantu, kad bent jau „techninė“ pusė tiek iš mano, tiek iš medikų pusės galėjo būti geresnė ir viskas galėjo vykti dar sklandžiau. Todėl nusprendžiau pasigilinti į visus man užkliuvusius dalykus, kad žinočiau dėl ko reikia labiau pasistengti ateityje. Galbūt šios mano įžvalgos padės ir kitoms mamytėms suprasti, kokios jos tikisi gimties patirties.

Įrašą suskirstysiu į dvi dalis: tai, kas iš mano pusės galėjo būti kitaip ir tai, kas iš medikų pusės galėjo būti kitaip.

Mano pusė

Visų pirma dabar jau suprantu, kad visgi nebuvo labai gera mano nuostata, jog gimdymas natūralus dalykas ir nieko man nereikia žinoti, imsiu ir pagimdysiu. Puiku, kad galvojau apie gimdymą, kaip apie natūralų procesą. Bet aš nesusimąsčiau, kaip smarkiai mano suvokimas yra paveiktas stereotipų ir kaip labai svarbu dar iki gimdymo nuo jų išsivaduoti. Tuomet bent jau mano požiūris į skausmą būtų buvęs visai kitoks. Ir užuot kelių valandų sukąstais dantimis ir galvojant, kad aš stipri, aš ištversiu, galėjau būti daug labiau atsipalaidavus ir galbūt pagimdyti daug greičiau ir dar lengviau. Taigi, pirmiausia ir svarbiausia ką reikėjo padaryti – pasidomėti, kas yra skausmas gimdymo metu ir kam jis reikalingas. Antra, man labai trūko žinių, kad moteris gali ir turi sąmoningai jausti viską, kas vyksta jos organizme gimdymo metu. Truputį gaila, kad gimdymo pabaigoje, kai jau mažylis brovėsi į šį pasaulį, aš iš nuovargio, iš skausmo ir baimės jau visai nebekontroliavau šio svarbaus proceso. Tiesiog jaučiau norą stumti, bet visai nesigilinau į šį pojūtį, o tik klausiau gydytojų komandų. Galbūt pirmą kartą gimdant kitaip ir neįmanoma, nes niekad nesusidūręs su tokiais pojūčiais gali ir nesuprasti ką jie reiškia. Bet vis tiek manau, sąmoningumu galima pasiekti tokią būseną, kad tiek sąrėmių, tiek vaikelio užgimimo metu nesijaustum valdomas vien tik kitų paliepimų. Galbūt ypač dar negimdžiusioms sunku suprasti apie ką aš čia šneku, bet nerandu geresnių žodžių įvardinti tam pojūčiui kaip tik sąmoningas vaikelio gimimo suvokimas. Bet tam, žinoma, reikia aštraus proto, nebūti apdujus nuo skausmo, nuovargio ir vaistų. O kad to išvengtum, reikia daug domėtis ir ruoštis.

Gydytojų pusė

Ir į tą pasiruošimą, dabar jau puikiai tai suprantu, įeina ir tinkamo gimdymui personalo pasirinkimas. Per pirmą nėštumą mąsčiau, kad nesąmonė su kažkuo tartis, kažkam mokėti pinigus, gimdysiu ir pagimdysiu bet kur. Na gal tik ligoninėmis pasidomėjau ir pasirinkau tą, kuri man atrodė patraukli dėl didesnio privačių palatų kiekio ir palankios naujagimiui ligoninės statuso. Ir nors dabar manau, kad tartis verta, bet neatmetu galimybės, kad tvirtai žinanti, kaip nori gimdyti, moteris taip pagimdys bet kur. Bet... greičiausiai ne pirmą kartą. Ir dar tai labai priklauso nuo žmogaus stiprumo ir jautrumo. Aš pati vargu ar tokiu metu turėčiau jėgų ir noro nervintis ir kovoti su medikais, kurie nori, kad aš gimdyčiau taip kaip jiems, o ne man yra patogiau. Taigi, kas mano manymu buvo padaryta blogai iš medikų pusės ir kas, aš labai tikiuosi, kada nors pasikeis. Visų pirma, medikai turėtų aiškiai informuoti, kas ir kodėl su tavimi yra daroma. Žinoma, turi ir pats pakankamai žinoti, kad tą informaciją galėtum teisingai vertinti. Kas nutiko mano atveju – kai man atrodė, jog skausmas pasidarė labai didelis ir man ima trūkti jėgų, nes jau rytas, o aš visą naktį nemiegojus, išsiunčiau vyrą paprašyti Nošpos. Nes norėjau vieno – kad nors truputį apmalšintų skausmą. Nenorėjau, kad jį panaikintų, bet norėjau, kad jis būtų truputėlį silpnesnis, kad galėčiau šiek tiek pailsėti. Gydytojai iš tokio mano vyro prašymo išsijuokė, pasakė, kad gimdančioms niekas Nošpos neduoda (o vėliau paaiškėjo, kad visgi duoda...) ir atėjo pas mane su švirkštu. Nepasakė ką leidžia ir kodėl, tik perspėjo, kad svaigs galva ir skausmas taps bukesnis. Nepaklausė, ar aš tikrai noriu tokių vaistų, neperspėjo, kas bus, kai jų poveikis praeis, kokią įtaką jie turės gimdymo veiklai. Tą akimirką man atrodė, kad nieko tokio tokie vaistai, kad tai greičiausiai tas pats kas Nošpa ir viskas tik į gerą. Klydau. Praėjus vaistų poveikiui skausmas smogė dar stipriau (o taip ir būna po smarkių nuskausminamųjų), labai gali būti, kad tie nuskausminamieji prisidėjo prie to, kad likus paskutiniam centimetrui sustojo gimdymo veikla. Jei būčiau visa tai žinojus, tikrai nebūčiau sutikus, kad man leistų tuos vaistus. Galbūt, jei skausmas būtų didėjęs palaipsniui, man būtų buvę daug lengviau jį ištverti, nei taip netikėtai po visai pakenčiamo sulaukti jau sunkiai ištveriamo. Kaip minėjau, į pabaigą gimdymo veikla sustojo, sąrėmiai pasidarė nebepakankami ir man suleido nedidelę dozę skatinamųjų, kad greičiau atsivertų tas paskutinis centimetras. Dabar žinau, kad prie to prisidėjo ne tik nuskausminamieji, bet ir labai nepagarbus medikų elgesys su gimdančia moterimi. O jis pasireiškė tuo, kad visi kaklelio patikrinimai buvo daromi sąrėmių metu. Taip, jiems taip geriau matosi, bet negi šimtą kartų už tą geresnį matymą nėra svarbiau gimdyvės psichologinė būklė? Kai tu sąrėmio metu randi patogią sau poziciją, kurioje sąrėmis pasidaro visai pakenčiamas, o čia staiga ima tave versti, sukti, plėšti kojas, tokiu metu patiri begalinį stresą ir daug didesnį skausmą, tada nesąmoningai norisi sustabdyti šitą kančią ir taip nesąmoningai sustabdai gimdymo veiklą. Teko girdėti ir kitų moterų pasakojimų, kad dėl aplinkos ir medikų sukelto streso, jos norėdavo tiesiog daugiau nebegimdyti ir tai įvykdavo. O tada skatinamieji, dar didesni skausmai ir galbūt net cezaris. Kitas, sklandžiam gimdymui trukdantis ir smarkiai mūsų medicinos praktikoj įsišaknijęs, dalykas – gimdymo padėtis. Aš nežinau, kokia ji man būtų buvus geriausia. Neturėjau progos pabandyti ir jos neturi absoliuti dauguma moterų. Ir absoliuti dauguma gimdžiusių taip, kaip jos norėjo, teigia, kad lengviausia vaikeliui į šį pasaulį eiti ne horizontaliai, o vertikaliai. Nes paprasčiausiai veikia žemės trauka. Galbūt, jei man būtų leidę, pasiūlę gimdyti būtent taip, nebūtų reikėję gydytojai staiga užgulti mano pilvo ir, galima sakyti, pagimdyti už mane...

Ir jei iš viso šio mano postringavimo susidarė įspūdis, kad aš nusiteikus prieš medikus – tai netiesa. Juos taip mokė universitete, tokius pavyzdžius jie matė atlikdami praktikas. Tiesiog toks yra jų suvokimas apie gimdymą. Puiku, jei vienas kitas nusprendžia asmeniškai pasidomėti užsienio praktikomis, medikamentinių intervencijų alternatyvomis ir pan. O dauguma to niekada nedarys, kol tai nebus daroma sistemiškai. Labai norėtųsi, kad tie, kurių rankose tokie sprendimai, suvoktų, jog čia kalba eina apie esmių esmę, apie mūsų vaikus ir mūsų ateitį. Ir labai svarbu, kad į šį pasaulį jie ateitų pačiu geriausiu jiems būdu. Kad toks natūralus ir stebuklingas procesas kaip žmogaus gimimas ilgainiui nevirstų tiesiog eiline operacija. O pradžiai būtų šaunu, jei naujagimiui palankioje ligoninėje sveiką mažyli tau padėtų ant krūtinės ir paliktų jį ten bent kelioms valandoms, o ne po kelių minučių čiuptų sverti, matuoti ir tampriai vystyti, aidint graudžiam mažylio verksmui, reiškiančiam didelį protestą tokiam visiškai nenatūraliam jo patraukimui iš ten, kur jis jautėsi geriausiai šiame pasaulyje...

Ko mane moko mano vaikas

Mes dažnai galvojame apie tai, ko, kaip ir kada mokyti savo vaikus. Bet ar visada susimąstome, kad vaikai mus taip pat labai daug ko išmoko. Per daugiau nei vienerius vaiko auginimo metus aš išmokau, supratau ir įsisąmoninau gerokai daugiau dalykų nei per ketverius metus universitete. Galbūt visai kitokių dalykų, bet gyvenime gerokai svarbesnių.

Šį savo įrašą paliksiu atvirą, be pabaigos, ir kas kartą, kai suprasiu, kad išmokau iš vaiko ar vaikų ateityje kažką naujo, vis jį papildysiu.

Besąlygiškos meilės. Tai tikriausiai esminis dalykas, kurio mus išmoko vaikai. Daugelis tėvelių jau nuo pat pirmų vaiko gimimo akimirkų pajunta tą nuostabų jausmą, nes jiems visai nebūna svarbu, kokio svorio ar ilgio, kokios akių ar plaukų spalvos, net kokios lyties gimė jų vaikelis. Tik išvydę tą mažą stebuklą dažniausiai jie suvokia, jog myli jį visą visą ir labiau už viską pasaulyje. Kaip būtų nuostabu, jei tą akimirkos jausmą būtų galima užfiksuoti visam laikui ir tėvai niekada neišdrįstu savo vaikams kelti sąlygų, kad mainais galėtų pasiūlyti savo meilę. Nežinau, ar man pavyko užfiksuoti, bet aš tikrai mokausi tą jausmą pratęsti ir išlaikyti. Dažnai, kai pykteliu ant mažylio, mintimis grįžtu į tą pirmąją akimirką, ir tai tikrai padeda nustoti širsti ir ieškoti daug geresnių problemų sprendimų būdų. Būdų, kurie atsiranda iš tos besąlygiškos meilės, todėl visada yra labiausiai veiksmingi.

Kantrybės. Iki gimstant vaikeliui aš nežinojau, kad turiu tiek daug kantrybės ir kad dar šitiek daug man jos trūksta. Kalbu dviprasmiškai, nes iš tiesų pirmaisiais vaikelio auginimo mėnesiais manęs neerzino ir nevargino praktiškai niekas. Kartais stabtelėdavau ir susimąstydavau – niekada nemaniau, kad galėsiu būti tokia kantri ir visiškai atsidavus kitam žmogui. Bet tam žmogui augant vis daugėjo situacijų, kai atrodo dėl visiško menkniekio ta begalinė kantrybė ima ir išgaruoja. O tada galvoji, ką daryti, kaip elgtis ir mąstyti, kad jos padaugėtų. Beje, aš dar nežinau, kiek reikės turėti tos kantrybės, kai, tarkim, kažkur skubant mano mažasis sugalvos, kad jis pats nori užsirišti batų raištelius... Bet aš tikiu, kad užteks.

Stebėtis. Pirmiausia noriu pacituoti ištrauką iš paauglystėje skaitytos ir man didžiulį įspūdį palikusios Jostein Gaarder knygos „Sofijos pasaulis“: „[...] iš tuščios fokusininko skrybėlės ištraukiamas baltas triušis. Tai ganėtinai didelis triušis, todėl šis triukas trunka milijardus metų. Visi žmonės užgimsta kailiuko paviršiuje. Tada jie sugeba stebėtis nesuvokiamu fokusininko menu. Bet augdami lenda vis gilyn į triušio vilną. Ir ten pasilieka. Ten taip jauku, kad jie niekada neišdrįsta vėl kopti plonaisiais plaukeliais viršun.“ Kol nesusilaukia vaikų... Bet ir tada, deja, ne visi išdrįsta. Toje pačioje knygoje pateikiamas pavyzdys, kaip vaikas susižavėjęs rodo pirštuku į šunį ir šaukia „au au!“, o mama tik sumurma „taip, au au“, nes šuo jai nedaro jokio įspūdžio. O jei tik mes išdrįstumėm vėl į pasaulį žvelgti vaiko akimis, kiek daug nuostabių dalykus mums atsivertų iš naujo. Vaikštai lauke su vaiku ir jei ne tas mažasis stebėtojas, gal niekada neatkreiptum dėmesio į mažas, bet nepaprastai žavingas smulkmenas. Todėl augindama vaiką, aš mokausi iš naujo viskuo stebėtis, nes tada imi jaustis toks... truputį gyvesnis, o pasaulis nebeatrodo pilkas ir niūrus. Ir aš tikrai labai noriu užlipti į kailiuko paviršių...

Žingeidumo. Iš vienos pusės tai labai susiję su stebėjimusi. Vaikui viskas įdomu, jis nori viską sužinoti ir išmokti ir kad galėtum jam viską parodyti ir paaiškinti, pats turi tapti ne mažiau žingeidus. Iš kitos pusės, gimus vaikui mane pradėjo dominti begalė dalykų. Žinoma, susijusių su vaikų auginimu, bet kai pradedi nuoširdžiai kažkuo domėtis, tai veda prie kito, paskui prie kito ir taip tavo akiratis ir žinių bagažas smarkiai didėja. Ir nors kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai, bet žinoti yra smagu. Tą jums patvirtins kiekvienas vaikas :)

Atkaklumo. Tai nėra dalykas, kurio mokaisi tiesiogiai, kartodamas tai, ką daro vaikas. Bet tikriausiai sutiksite – stebėti pirmą kartą bandantį šliaužti žmogutį be galo įkvepia! O vėliau su šypsena stebi, kaip atkakliai jis bando sulipdyti dvi kaladėles. Vėliau su tokiu pačiu užsispyrimu konstruos pilis ir mašinas.

Iš tiesų, kiek daug nuostabių savybių turi vaikai, nors dar visai neseniai atėjo į šį pasaulį. Ir kaip svarbu suteikti visas sąlygas tas savybes išsaugoti ir ugdyti. O paprasčiausia tai daryti – darant kartu.

Mamos „kraitelis“

Mamai laukiantis ir po gimdymo gali praversti:

• Įklotai po gimdymo. Ilgiau ar trumpiau, bet jų reikės. O kad diskomfortas būtų kuo mažesnis, labai patariu įsigyti įklotus iš natūralių medžiagų, nes sintetika gali sukelti papildomų nemalonių pojūčių. Pirmomis dienomis man nepamainomi buvo Natracare higieniniai įklotai po gimdymo. Vėliau naudojau įprastus tos firmos įklotus (jie plonyčiai, todėl beveik nesijaučia).
• Pilvą prilaikantis diržas. Jei pilvukas nedidelis, tai toks per visą nėštumą gali nekelti jokių nemalonių pojūčių. Mano pilvukas irgi buvo nedidelis, tačiau paskutiniais mėnesiais ilgiau paėjus imdavo tempti apačią ir kietėti, o ilgai ir toli vaikščioti man patiko. Todėl įsigijau pilvą prilaikantį diržą, kuris vėl leido ilgai vaikščioti be jokių nepatogumų.
• Kompresinės pėdkelnės ar kojinės. Šių pagalbininkių taip pat gali prireikti ne visoms. Bet daugumai nėščiųjų jei ir nesiplečia venos, tai bent jau ilgiau paėjus ima gelti kojas. O dar jei tenka lauktis karštą vasarą... Aš turėjau kojines iki kelių ir jų visiškai pakako, kad apsitempus blauzdas kojas užlietų maloni vėsuma ir visi tempimai ir spaudimai akimirksniu pradingtų.
• Marškinėliai gimdymui. Nebūtina pirkti, nes tokį rūbą turėtų duoti kiekvieni gimdymo namai, bet žinoma, maloniau turėti savo. Bet vis tiek nebūtina pirkti, nes tam puikiai tiks didesni vyro marškinėliai ar marškiniai. O man pasisekė per išpardavimą už kelis litus nusipirkti xxl dydžio medvilninę palaidinę su didele iškirpte – pats tas rūbas iškilmingam susitikimui.
• Patogi medvilninė liemenėlė. Arba speciali liemenėlė maitinimui. Bet dauguma jų modelių man atrodė nepatrauklūs ir nepatogūs. Jei rasit patinkančią – puiku, tik svarbu ją pirkti nėštumo pabaigoje, kai krūtinė šiek tiek padidės, gal net praverstų dar vienu dydžiu didesnė. Nors viską darant teisingai to neturėtų būti, bet daugeliui moterų praėjus kelioms dienoms po gimdymo pieno gamyba užsikuria visu pajėgumu, o tada reikia tikrai didesnės liemenėlės, kad būtų už ko kopūsto lapus užkišti. Ir šiaip bent jau man nutikus tam „sprogimui“, miegoti be liemenėlės buvo nepatogu ir nemalonu. Yra visokių nuomonių, bet nemažai moterų žindymo pradžioje renkasi miegoti su liemenėle. Bent jau tam, kad galėtų įsidėti įklotėlius ir nereiktų atsibudinėti pieno upėje. Todėl liemenėlė turi būti patogi, niekur nespaudžianti ir geriausia – medvilninė.
• Įklotai į liemenėlę. Kam jų reikia aprašiau kiek aukščiau. Bet visiško natūralizmo šalininkės jums pasakys, jog tai pinigų mėtymas, nes tam reikalui puikiausiai pasitarnaus tiesiog po miegojimo marškinėliais pakištas kelis kartus perlenktas marlės gabalas. Kai man baigėsi visi sprogimai ir pieno gamyba daugiau mažiau buvo susireguliavusi, ir aš taip dariau. Ir nepatyriau jokių nepatogumų.
• Žindymo pagalvė. Visai nebūtina pirkti specialių pagalvių, kurių kainos gerokai didesnės už įprastų. Nors daugelis moterų perka jas dar nėštumo metu, miega su jom ir labai giria. Todėl jei smalsu ir yra atliekamų pinigų, kodėl nepabandžius. Aš pati vis gundžiausi pirkti, bet taip ir nenusipirkau. Naujagimio žindymui atsisėdus naudojau paprastą pailgą pagalvę. Tiksliau vieną didesnę ir dar apsikamšydavau mažesnėmis, kad niekur rankai nereiktų laikyti naujagimio svorio ir nepavargčiau, kai mažylis valgo tikrai ilgai. Bet vis tiek dažniausiai maitindavau atsigulus, o paskui jau išmokom pasimaitinti bet kaip ir bet kur.

Tikrai nereikia iš anksto pirkti:

• Pientraukio. Jei turėsit pakankamai žinių ir pasikliausit motiniška intuicija, o ne aplinkinių pasenusiais patarimais, žindyti jums seksis ir tokio brangiai kainuojančio daikto jums neprireiks. O jei visgi prireiktų, yra net ir visą parą dirbančių vaistinių, todėl iš anksto investuoti tikrai neverta.
• Tepaliukų speneliams. Vėlgi – jei viską darysit teisingai ir jums seksis, greičiausiai taip ir nesužinosit, kas yra nugraužti speneliai. O jei taip nutiktų, geriausiais tepaliukas yra po maitinimo išspausti keli lašai galinio riebaus pienelio. Jiems reikia leisti nudžiūti ir dar kiek pasimėgauti oro vonia. Jei netyčia susigundytumėt tepaliukais, kurių atseit „nereikia nuplauti“, netikėkit – tokių nėra ir jūs tikrai nenorite, kad tie tepalai būtų jūsų kūdikėlio maisto priedas. Todėl bent jau nuplaukit prieš žindant.
• Antspenių. Dėl tų pačių aukščiau išvardintų priežasčių jums greičiausiai jų neprireiks. O jei prireiks, bet kada galėsite nusipirkti.

Apie kraitelį

Žurnalai, knygos, internetas, ypač reklaminiai lankstinukai skirti besilaukiančiom mamoms mirga nuo ilgiausių naujagimio kraitelio sąrašų. Skaitai tuos nesibaigiančius sąrašus ir pradedi galvoti, kad auginti vaiką yra be galo brangu, kad niekada nepagalvojai, kiek visko reikia. O aš galiu drąsiai teigti – nusiraminkit, nereikia. Vaikui be galo reikia mamos ir tėčio. Visa kita tik šiek tiek palengvina buitį. Bet tam užtenka minimalaus kiekio daiktų. Šiame ir kitame įrašuose pateiksiu alternatyvų daiktų naujagimiui ir mamai sąrašą, kurį suskirstysiu ne pagal daiktų paskirtį, kaip paprastai daroma, o pagal jų reikalingumą.

Naujagimiui tikrai prireiks:

• Rūbelių. Pirmiausia, vilnonių kojinyčių, geriausia artimo žmogaus megztų su meile. Jos ne tik šildo dar savo kūno temperatūros nemokantį reguliuoti mažylį, bet ir stimuliuoja pėdutėse esančius taškus, teigiamai veikia kraujotaką. Dar prireiks kepurytės (namų ir lauko, priklausomai nuo sezono), „bodžiukų“ ir šliaužtinukų. Taip pat šiltesnio rūbelio į lauką. Jei mažylis gimsta rudenį ar pavasarį, labai geras dalykas yra vilnonis kombinezonas, nes vilna geriausiai prisitaiko prie temperatūros ir su tokiu mažylis retai kada sušals ar perkais. Kalbant apie rūbelius, iš patirties galiu pasakyti, jog geriau mažiau, bet kokybiškų, nei daug, bet pigių. Nes pigūs po kelių skalbimų atrodys kaip skudurėliai, o kokybiški net ir ilgokai dėvėti atrodys gerai ir tiks kitam vaikeliui arba juos net bus galima parduoti.

• Automobilinės kėdutės. Be jokių svarstymų reikalingas daiktas saugiam mažylio vežimui automobiliu. Labai nepatariu pirkti universalių, tinkančių nuo gimimo iki 18 kg. Mūsų dabartinėje 9-18 kg kėdutėje galima vežti naujagimį, nes yra jam skirtas įdėkliukas ir kėdutę galima tvirtinti nugara į priekį. Bet taip pritvirtinus ji atrodo labai nesaugiai ir nestabiliai. Todėl geriau šioje vietoje netaupyti ir pirkti kėdutę, atitinkančią vaiko svorio kategoriją.

• Nešioklės, vaikjuostės ar slingo. Nepamainomas dalykas mamytei, kuri nori su vaikeliu sukurti saugų ryšį, bet nenori apleisti buities, užsidaryti namuose ir nieko be vaiko nematyti. Išsirinkus sau patogiausią nešiojimo būdą kartu su vaikeliu galima padaryti labai daug. Iš nežinojimo aš truputį prašoviau su savo pasirinkimu. Nusipirkau tikrai puikią nešioklę Manducą, tačiau nors ji ir tinkama naujagimiams, patogiai į ją įsodinti naujagimio man nepavyko. Bet vėliau ji buvo nepamainomas dalykas. Todėl laukdamasi antro vaikelio būtinai įsigysiu slingą arba vaikjuostę nes su jais yra be galo daug būdų nešioti vaikelį. Tikiu, kad atrasiu sau patogiausią. Beje, manyčiau labai naudinga yra nueiti į vaikų nešiojimo kursus. Ir dar – pirkti nėra būtina, mokanti siūti mamytė nesunkiai vaikjuostę pasidarytų pati.

• Paklotėlių ir marliukų. Sakydama „paklotėliai“ turiu omeny tuos flanelinius vystykliukus, tačiau šiuo atveju jie nebūtų naudojami kaip vystyklai. Galima pirkti didelį flanelės gabalą ir pasisiųsti, galima pirkti atskirus pasiūtus tiek paklotėlius, tiek marliukus. O nauda jų begalinė – naujagimiai daugiau mažiau atpylinėja, todėl po ranka visada pravers marliukas pavalymui. Auginant berniuką, marliukas ar vystkliukas pravers užmesti ant intymios vietelės keičiant sauskelnes ar vystyklą, kad nebūtų fontano. Paklotėlis pravers patiesti ant vystymo lentos ar kokio kito paviršiaus keičiant sauskelnes, šiaip darant kokias procedūras, tiesiog  masažuojant ar leidžiant mėgautis oro voniomis. Šių dalykėlių reikalingumas gerokai sumažės užsiimant natūraliąja higiena, tačiau bet kokiu atveju, pasitaikys daug situacijų, kai po ranka labai reikės medžiagos skiautelės. Tegu jų nepritrūksta.

• Apklotėlio. Nebūtina pirkti, jei namie yra nedidelis vilnonis „dekiukas“. Užteks išplauti su švelniom priemonėm. Jei tokio nėra, labai pravers natūralios vilnos apklotėlis – tiek migdant mažylį šalia atskirai užkloti, tiek vežimėlyje, tiek nubudusį susukti, kad jauku ir šilta po saldaus miegelio būtų.

• Rankšluostuko. Taip pat tiks namuose turimas švelnesnis rankšluostis. Bet jei yra noro ir galimybių, patariu įsigyti rankšluostuką su gobtuvu – labai patogu apgaubti nupraustą mažylį. Taip pat mums pravertė keli maži rankšluostukai užpakaliuko ir privačių vietelių pavalymui po nuprausimo namie ar svečiuose.

• Prausimo priemonės. Užteks ir vieno švelnaus, ekologiško prausiklio arba prausiklio ir šampūno atskirai. Nepagailėkit pinigų geram, nes užteks daugiau nei metams. Nesižavėkit plačiai reklamuojamais, maximose pardavinėjamais. Prisišauksit alergijų ir kitokių nelauktų svečių, nes jie pilni naujagimiui visai nereikalingos chemijos.

• Skalbimo priemonės ir ūkinio muilo. Nieko nereikia pirkti, jei šeimoje iki vaikelio gimimo buvo naudojamos ekologiškos ar natūralios skalbimo priemonės. Bet jei nebuvo, nusipirkit tokį skalbiklį bent jau vaikelio rūbams. O dar geriau, jei visos šeimos rūbai bus jais skalbiami, nes miltelių chemija lieka rūbuose, o prie jų glaudžiamas mažylis. Geriau nerizikuoti. O ūkinis muilas (labai geras Ringuvos vaikams, bet tiks bet koks ekologiškas ar iš natūralių ingredientų) yra pats geriausiais kakučių ir kitokių dėmių išėmėjas.

• Neperšlampamų paklotėlių ir drėgnų servetėlių. Namie šitais gyvenimą lengvinančiais dalykėliais geriau nepiktnaudžiauti, bet kur gamtoj ir svečiuose jie tikrai pravers. Tačiau drėgnas servetėles patariu pirkti tik ekologiškas, nes įprastose sintetinių, labai kenksmingų, alergijas sukeliančių priedų yra nemažiau nei kokiam eiliniam kreme.

• Žirklučių. Pirkom mes bukais galais, bet beveik nenaudojom. Todėl puikiai tiks namuose esančios paprastos manikiūrinės žirklutės, tik prieš karpant nagučius naujagimiui, reikėtų jas dezinfekuoti, o vėliau užteks tik nuplauti. Vis dėlto, jei baisu karpyti tokius mažulyčius nagelius, pradžiai galima pabandyti ir tas bukais galais, nors apskritai su jomis kirpti sunkiau. O galbūt jums labiau tiks ir patiks žnyplutės.

• Vatos. Sudrėkinta vata pats puikiausias dalykas naujagimio privačioms vietoms pavalyti. O rimtesnį reikalą reikėtų nuplauti po kriauklę. Tikrai labai neapsisunkinsit kasdienybės, o mažylio užpakaliukas turės daugiau šansų būti švelnus ir neparaudęs. Na ir šiaip vata pravers valant ausytes, nosytę, akytes ir net visą kūnelį, nes tikra nebūtina naujagimio maudyti kasdien ir net kas antrą dieną.

Be šių dalykų galima apsieiti, bet ypač pirmagimį auginantiems tėveliams pravers:

• Vežimėlis. Kad ir kaip gerai kūdikiui yra beveik visada būti prie mamytės, visgi gali būti situacijų, kai reikės nueiti didelį atstumą, kai mažyliui užmigus norėsis nuveikti kažką, ko nepadarysi pasirišus mažylį, ir dar nemažai situacijų, kai šio žmonijos išradimo gali prisireikti. O kokį pirkti, labai priklauso nuo šeimos gyvenimo būdo ir netgi vietos. Pasivaikščiojimams gamtoje maži, nepripučiami ratukai visai netiks, užtat puikiai tiks miesto šaligatviams. O gyvenant namo be lifto penktam aukšte nori nenori teks pagalvoti apie vežimėlio svorį.

• Sauskelnės arba vystyklai. Iš tiesų šis punktas atsidūrė antrajam sąraše tik todėl, kad visai neseniai aš įsitikinau, jog natūrali higiena nėra kažkas mistiško ir nerealaus. Todėl savo antrąjį vaikelį bandysiu auginti be sauskelnių ir vystyklų. Jau vien tam, kad prie ko nepripratini, nuo to ir nereikia atpratinti. Visgi, kad ir gimdymo namuose, dar nenurimus po visų įspūdžių, gali būti sunku pradėti tai daryti, todėl bent pradžiai nusipirksiu sauskelnių. O jums patariu arba susižavėti vystyklais ir daugkartinėm sauskelnėm arba pirkti ekologiškas sauskelnes. Tarkim, Libero per akcijas yra ne ką brangesnės už įprastines. O svarbiausia vaiko užpakaliukas ir motulė gamta jums padėkos.

• Vonelė mažyliui maudyti. Bent jau mes naudojom ją trumpai. Paskui atradau, kad man daug greičiau ir patogiau su vaiku ant rankų eiti į dušą, o kai sūnutis išmoko įsikibęs stovėti, tiesiog jį pastatydavau vonioj ir prausdavau su dušu. Nors, žinoma, daugeliui vaikų patinka turkštis vandenyje, bet tam galima prileisti vonią. Taigi, šiuo atveju viskas priklauso nuo vaiko būdo, raidos, yra namie vonia ar tik dušas ir t.t. Bet greičiausiai pirmus kartus maudant mažylį, ramiau tai daryti bus vonelėje.

• Lovelė (kartu su čiužinuku ir patalyne). Mums šis baldas kol kas praverčia tik todėl, kad mūsų lova siaura ir vaikas turi vietos bent jau ranką ant savo lovelės pasidėti, nors šiaip miega man prie šono. Dar visai neblogas daiktas vaikui mokantis atsistoti. Be to, gali praversti dienos miegelio metu, jei mama nenori visą laiką būti miegamajam, bet bijo, kad vaikas nusiridens nuo lovos. Tačiau, kol dar mažas, galima migdyti prie savęs vežimėlyje, o didesnis jau mokės pats nulipt, taigi... toks baldas kaip ir nereikalingas, jei šeima turi plačią miegamojo lovą. O jei visgi paaiškės, kad reikia (nes labai retai, bet pasitaiko vaikų, kurie nuo gimimo mėgsta miegoti vieni), bet kada bus galima nusipirkti.

• Vystymo stalas. Aš pirkau, nes sąrašuose buvo ir atrodė, kad tikrai reikia. Kadangi pirkau, tai ir naudojau. Bet šiaip kuo puikiausiai vystyklus ar sauskelnes keisti, pamasažuoti, oro vonias padaryti galima ir ant lovos.

• Vonios termometras. Pirmą kartą maudant vaikelį matuoji šimtą kartų, nes vis neramu, kad bus per karštas ar per šaltas vanduo. Ilgainiui net nepastebi, kaip imi tą daryti ranka. Taigi, jei jaučiat, kad dar nepasitikit savo ranka, įsigykit, nepakenks.

• Nosies aspiratorius. Šį daiktą įsigijau taip pat dėl nuolatinio šmėžavimo sąrašuose. O paskui mąsčiau – negi gamta tokia kvaila, kad mažylių nosytės neišsivalytų savaime. Žinoma, jei būnat šildomuose, nevedinamuose namuose, tai ta maža nosytė kimšis ir kimšis, bet šiaip yra begalės šios daugeliui kūdikių labai nemalonios procedūros prevencijų. Net susirgus slogyte, daug efektyviau nosytė išsivalo pakabojus virš garuojančios vonios ir švelniai paspaudinėjus šnervytes. Bet gali būti situacijų, kai šio daikčiuko prireiks. Todėl nusipirkit, bet tik su guminiu galu – nebus taip nemalonu mažyliui. Ir nepamirškit, kad stresas nepadeda sveikti, todėl niekada šiuo daiktu nepiktnaudžiaukit.
• Purškiamas jūros vanduo. Nemažai gydytojų perspėja, kad purkšti reikia atsargiai, nes visą turinį su stipria srove galime "nunešti" iki ausyčių. Be to, daugeliui kūdikių ši procedūra labai nemaloni. Nors patys sunaudojom visą tokį flakonėlį, dabar aš manau, jog daug paprasčiau ir be tiek daug streso būtų tiesiog su pipete įlašinti druskos su jodu ar dar geriau – himalajų druskos silpno tirpalo. Taip pat nereikia pamiršti, jog gaivus, drėgnas namų oras, švarios grindys ir dažnai valomos dulkės yra puiki lengvai kvėpuojančios nosytės prevencija.

• Aliejus vaiko odelei. Man labai patiko kažkur perskaityta mintis, kad vaikui sausa odelė nekenkia, o kad ji būtų švelni ir maloni liesti, reikia tik tėvams... Visgi masažo-glostymo procedūra aliejumi pateptom rankom bus maloni tiek jums, tiek kūdikėliui. Bet tam puikiausiai pasitarnaus šalto spaudimo nerafinuotas alyvuogių ar kokosų aliejus. Tikrai nereikia prisipirkti kažkokių baisiai brangių. Ir aliejus bus visada geriau už losjoną, net ekologišką, nes aliejus neturi absoliučiai jokių priedų.

• Efferalgano žvakutės. Linkiu, kad kuo mažiau jų reikėtų. Bet jei jau taip nutiks, kad mažyliui netikėtai sukils tokia temperatūra, kurią, pasak medikų, jau reikėtų mušti, geriau turėti jų po ranka. Nors aš labai norėčiau tikėti, kad yra daugybė efektyvių natūralių temperatūros numušimo būdų, bet puikiai suprantu, koks stresas apima, kai ji pakyla jūsų pirmagimiui mažyliui ir tuo metu tiesiog norisi jam kuo greičiau padėti.

Daiktai, kurių iš anksto tikrai nereikia pirkti, bet pagal situaciją jų gali prireikti:

• Kremas nuo iššutimų. Linkiu, kad ir jo neprireiktų. Bet kartais taip nutinka net ir su ekologiškom sauskelnėm ar vystyklais. Tokiu atveju patariu pirkti tik ekologišką kremą arba naudoti natūralias priemones, nes sintetiniai priedai, esantys daugelyje kremų, gali tik pabloginti odelės būklę.

• Gultukas. Vienas iš materialiosios tėvystės išradimų, tikrai nebūtinas, bet... Tarkim, mūsų namuose jis atsirado, nes pastebėjau, kad mano vos vieno mėnesio bernelis labai mėgsta stebėti aplinką, bet ne gulėdamas, o vos pakeltas. Tačiau tokiu daiktu jokiais būdais nereikėtų piktnaudžiauti, laikyti jame vaiko vos ne visą dieną. Nes geriau už mamos rankas kūdikėliui niekur nebus.

• Miegmaišis. Pravers visus apklotėlius nuo savęs nuspardančiam mažyliui. Mums neprireikė, todėl konkrečiai patarti nieko negaliu.

• Karuselė virš lovelės. Tai neturėtų būti jūsų vaiką užmigdantis ir laisvą laiką su jūsų vaiku leidžiantis daiktas. Bet gali būti visai smagu gulėti apsikabinus ir stebėti besisukančius žvėrelius.

• Vatos pagaliukai ausytėms valyti. Tokių greičiausiai turėsit namie ir jų nereikės pirkti. Tačiau atsargiai, jie lengvai sulenda į mažą ausytę. Beje, neseniai nusipirkau tokius specialius vaikams, su pastorintais galiukais. Visai neblogas išradimas.

Be labai didelės būtinybės labai nerekomenduoju pirkti:

• Čiulptuko. Kad būčiau sąžininga, turėčiau šį punktą įrašyti į sąrašą prieš tai. Nes pirmus keturis mėnesius kartais pasinaudodavau jo paslaugom. Tada man atrodė, jog jis man palengvina gyvenimą, nes galiu nueiti pavalgyt, atsiprausti, užmigdyti vaiką vežimėlį. Nors kas kartą grūsdama savo vaikui į burną tą silikono gabaliuką, jausdavausi kažkaip prastai. Lyg apgaudinėčiau savo brangiausiąjį. Dabar suprantu, jog reikėjo klausyti širdies balso. Laisvai būčiau išsivertus be šio „šiuolaikinės“ tėvystės atributo. Ir tik vėliau sužinojau, kad jis pridaro praktiškai vien žalos, naudos dar gerai reikėtų paieškoti. Todėl nuoširdžiai patariu bandyti išsiversti be jo. Ypač, kol mažylis dar tik mokosi taisyklingai žįsti.

• Buteliukų ir visų jų priedų. Nes beveik kiekviena mama gali maitinti savo mažylį pati. Prireikus pienuką galima sugirdyti iš šaukštelio, taurelės, pipetės ir pan. Iki pusės metų mažyliui nereikia jokių kitų skysčių, o pusmetinukas jau gali gerti iš puodelio ar bent iš gertuvėlės su snapeliu, todėl buteliuko greičiausiai niekada taip ir neprireiks.

• Arbatėlių vaikui iki pusės metų. Nes jų tiesiog nereikia. Patausokite nebrandų savo kūdikėlio žarnyną.

• Vaikštynių, veiklos centriukų ir visokių kitokių mirgu margu dalykėlių. Tai galioja labiau vyresniems kūdikiams, bet šiuolaikiniai tėveliai labai mėgsta ir vos gimusius mažylius apkrauti blizgančiais, žybsinčiais, (dažniausiai baisiai) grojančiais mechanizmais ir palikti vienus lavintis. Kūdikiui nereikia tų blizgučių. Jam reikia mamos ir tėčio ir pasaulį jis nori pažinti žvelgdamas nuo jų rankų, o ne į plastmasinius žmogiškojo kontakto pakaitalus.

Taigi, apibendrinant galiu pasakyti – jei jūs nevairuojate automobilio, mokate siūti ir namie naudojate ekologiškas kūno priežiūros ir skalbimo priemones, iš esmės galite nepirkti nieko. Jei ne, tuomet prireiks šiek tiek pirkinių, bet nepameskite dėl jų galvos. Geriau laiką, kurį skirtumėte beatodairiškam visko iš eilės pirkimui, skirkite geros literatūros apie motinystę ir tėvystę skaitymui, pinigus skirkite kursams arba tiesiog maloniai leiskite laiką, leiskite sau kuo daugiau mąstyti apie tai, kas jums yra motinystė ir tėvystė, kaip jūs norite auginti ir kokiu žmogumi užauginti savo vaiką. Ir tai bus pats geriausias kraitelis jūsų kūdikiui.

Taip pat skaitykite atskirą įrašą apie kraitelį besilaukiančiai ir pagimdžiusiai mamytei.

Gimties stebuklas

     Laukdamasi apie gimdymą daug negalvojau, tiksliau, stengiausi daug negalvoti. Nes žinojau, kad esu didelė bailė, kalbant apie viską, kas susiję su visokiom invazijom į kūną ir nevaldomais procesais, todėl rinkausi geriau blokuoti mintis apie gimdymą, kad neįsivaryčiau sau nesuvaldomos baimės. Tik kartais „paprogramuodavau“ save, kad viskas bus gerai. Tas programavimas, matyt, padėjo, nes viskas praėjo gerai ir gana lengvai. Bent jau man taip atrodė pagimdžius. Bet... dabar jau suprantu, kad viskas galėjo būti daug geriau, tiksliau net ne tik geriau, o apskritai kitaip. Dabar suprantu, kad net ta mano išankstinė nuostata, jog gimdymas yra invazija į kūną ir nevaldomas procesas, buvo iš esmės neteisinga. O supratau tada, kai pajutus norą turėti antrą vaikelį nejučia vėl ėmiau galvoti apie gimdymą. Ramiai permąsčius viską, kas man buvo, supratau, kas galėjo būti kitaip. Taip minčių grandinė tęsėsi, kol galiausiai atėjo suvokimas, jog mano požiūris į gimdymą pasikeitė kardinaliai. O dar kaip tik tuo metu į rankas papuolė keli žurnale išspausdinti straipsniai, tik patvirtinę mano atradimus.
     Visų pirma, kalbant apie gimdymą reikia pabrėžti, kad koją čia ir vėl kiša stereotipai. Išankstinės nuostatos ir gajūs mitai, kad gimdymas yra kančia, skausmas ir siaubinga patirtis, tik tiek, kad rezultatas beprotiškai malonus ir vien dėl jo verta šitiek daug vargti ir kentėti. Tiesą pasakius, nedariau išsamių tyrimų, neskaičiau kalno literatūros ir nežinau, kada būtent moterims buvo įvaryta ta gimdymo baimė, bet kažkodėl tikiu, kad ji tikrai buvo įvaryta. Ir visada tikiu motule gamta ir jos „išradimais“. Juk gimdymas yra esminis procesas,  reikalingas gyvybės egzistavimui. Visa ko tąsa, kaskart nauja pradžia. Nesinori tikėti, jog natūraliai šis procesas turėtų būti toks netrokštamas ir nepatrauklus. Tačiau vos tik moteris ima lauktis ir pradeda domėtis gimdymu, iškart iš visų pakampių plaukia informacija – gimdymas yra kančia, be galo skauda, bet yra daug nuskausminamųjų ir tau būtinai jų reikės, nes kitaip neištversi. Ir ilgainiui nereta moteris patiki nuolat tais pačiais į galvą kalamais dalykais. Toks gimdymas tampa savaime suprantamas. Labai skaudės, bus nemalonu, reikės vaistų.

     O kas būtų, jei būsima mama negautų tokios informacijos? Jei ji nežinotų, jog gimdant skauda. Jei atvirkščiai – visi aplink kalbėtų, jog gimdymas yra stebuklinga, nepakartojama ir net maloni patirtis?
     Kol kas šiuos klausimus paliksiu neatsakytus, bet užduosiu kitą – o kas yra skausmas? Mediciniškai kalbant, tai yra impulsas, nervų kanalais nešamas į smegenis, ir būtent jos duoda komandą „skaudėti“. Labai nesiplėsiu, bet aš tikiu, kad skausmas yra kontroliuojamas kūno procesas. Ypač, kai jis turi prasmę. Šiam mano tikėjimui pagrindą suteikė mano minėtieji straipsniai. Ten buvo parašyta, jog pati gimda turi labai mažai skausmo receptorių, todėl jos negali skaudėti. Skauda dažniausiai dėl patiriamo streso ir įtampos, nes labai smarkiai įsitempia raumenys, netinkamai kvėpuojant jiems trūksta deguonies. O šiaip pats sąrėmis turėtų sukelti ne skausmą, o tiesiog smarkų spaudimą ir tempimą. Tas jausmas nėra mums įprastas, todėl iš pradžių gali išgąsdinti, o jei lauksim, kada gi pradės skaudėti, tokį kūno signalą suprasime netinkamai, įsitempsim ir... patirsim didelį skausmą. Atrodo skamba paprastai – imti ir nebijoti. Tiesiog atsipalaiduoti. Bet realiai greičiausiai tai ne taip ir lengva padaryti. Todėl gimdymui reikia pradėti ruoštis iš anksto. Ruoštis – mintyse.
     Man labai patiko tuose straipsniuose išsakyta mintis apie sąrėmį kaip bangą. Tiesiog pajutus, kad jis artėja reikia užimti patogią poziciją ir visus tuos pojūčius vizualizuoti kaip galingą bangą, jėgą, kuri užlieja tave. Nesipriešinti jai, visa savo esybe jai pasiduodi. Perskaičius tai, vakare prieš miegą jau gulėdama lovoje bandžiau mintimis grįžti į gimdymą ir pabandyti įsivaizduoti, kaip aš pasiduodu tai jėgai. Ir apėmė toks nenusakomai keistas jausmas. Tikriausiai jogai kažką panašaus jaučia medituodami. Beje, tuo metu man gana smarkiai skaudėjo galvą ir aš paskui supratau, jog to atsipalaidavimo metu mano jos nebeskaudėjo, aš tiesiog visiškai pamiršau tą skausmą ir, greičiausiai, smegenys nustojo siųsti skausmo signalus.
     Be abejo, labai svarbu suprasti, kam reikalingi tie keisti organizmo pojūčiai. Tada bus daug lengviau juos priimti be jokio pasipriešinimo. O jų tikslas labai kilnus – taip mūsų organizmas padeda gimti vaikeliui. Sąrėmių bangos stumia vaikelį gimdos kaklelio link ir kaklelis pamažu veriasi. Nesunku suprasti, jei atsipalaiduosim ir leisim organizmui daryti savo darbą, viskas vyks sklandžiai ir greitai. Bet jei įsitempsim, sutrauksim raumenis, patirsim stresą, visi procesai stos, vyks lėčiau, sudėtingiau ir... skausmingiau ne tik mums, bet ir vaikeliui. Išėjimas į pasaulį mažyliui yra visiškai nauja, netikėta patirtis. Devynis mėnesius jis ramiai ir jaukiai augo mamos pilvelyje. O dabar staiga yra stumiamas iš jo. O jei dar mama įsitempus, jaučia įtampą ir stresą – visa tai tuomet jaučia ir vaikelis. Net nereikia sakyti, kokią begalinę baimę tuomet patiria mažasis žmogus. Manau, vien dėl to verta dirbti su savimi, išmokti nebijoti sąrėmių, norėti išgyventi gimdymą visa savo esybe, jausti, kaip tobulai dirba mūsų organizmas padėdamas vaikeliui ateiti į šį pasaulį. Tikiu, kad tuomet vaikelis nors ir patirs neįprastus procesus, bet jausis daug saugesnis ir ramesnis.
     O kas, jei mama nusprendžia naudoti nuskausminamuosius? Matyt, ne kartą teko girdėti, jog jie stabdo visus procesus, su nuskausminamasis gimdymas užtrunka, nes moteris nejaučia savo kūno ir jai sunkiau jį kontroliuoti. Žiūrint iš mamos pusės, jai gal ir lengviau, bet ar kas nors susimąsto, ką tuo metu jaučia vaikelis? Ne kartą teko skaityti frazę – nuskausminamieji mamai reiškia didesnį skausmą vaikeliui. Jie tarsi siena atskiria mamą ir vaiką ir jie nebegali vienas kitam padėti kartu, harmoningai bendrom jėgom išgyventi šį stebuklą. Jau nekalbant apie tai, kad jie neigiamai veikia vaikelio organizmo funkcijas.
     Dabar suprantu, jog iš tikrųjų tai, kad man buvo suleisti kažkokie nuskausminamieji, kurie leido kelioms valandoms pailsėti, paskui truputį komplikavo gimdymo pabaigą. Kai praėjo jų poveikis, staiga su didžiuliu smarkumu grįžo visi nemalonūs pojūčiai, aš labai išsigandau, sustresavau ir greičiausiai dėl to tas paskutinis centimetras buvo taip ilgai užstrigęs, kad prireikė skatinamųjų. O jei būčiau apie gimdymą galvojus taip, kaip dabar, greičiau ir tų nuskausminamųjų nebūtų reikėję, nes mane išvargino ne skausmas, mane išvargino stresas ir įtampa...
     Kalbant apie gimdymą labai svarbu paminėti aplinką, kurioje bus gimdoma. Žinoma, už namų aplinką nėra nieko jaukiau ir maloniau. Bet aš laikausi nuomonės, kad kol gimdymas namuose Lietuvoje nėra legalus, t.y. pas gimdančią moterį neatvažiuoja greitoji, kurioje yra viskas, ko prireiktų, jei atsitiktų kažkas neplanuoto ir būtų galima greitai ir saugiai nugabenti gimdyvę ir vaikelį į ligoninę, tol geriau nerizikuoti. Bet labai viliuosi, kad Lietuva greitai pasieks užsienio pavyzdžiu ir bent vieną savo vaikelį galėsiu pagimdyti namuose jausdamasi saugi, kad ir kas benutiktų. Tačiau žemai lenkiu galvą prieš moteris, kurios išdrįsta pasitikėti savo kūnu ir gimdo namuose. Aš, deja, taip negaliu. O gal ir nenoriu.
     Todėl renkuosi, tai ką galiu rinktis – ligoninę. Manau, pats svarbiausias kriterijus, kad ligonė būtų palanki naujagimiui ar bent siekianti to vardo. Tuomet bent jau dauguma medikų greičiausiai bus išklausę kursus apie žindymo ir mamos bei kūdikio artumo svarbą ir jų požiūris į visą gimdymą bus kitoks. Nes juk gimdymas iš esmės turėtų būti naujagimiui palankus procesas. Dar labai svarbu prieš gimdant galėti išsakyti savo pageidavimus ir kad į juos būtų atsižvelgiama.
     Beje, kad moteris galėtų būti susitelkus į gimdymo procesą ir nesivarginti daug bendraudama su personalu, labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris žinotų visus moters poreikius ir galėtų juos išsakyti bei prižiūrėti, kad jie būtų vykdomi. Žinoma, geriausia, jei tai bus vaikelio tėtis, nes vien tai, kad jis pamatys, kaip gimė jo vaikas, turės didelės įtakos užmezgant ryšį su juo. Be to, vyras geriau sugeba išlaikyti šaltą protą tokiose situacijose, nepasimesti ir padėti savo moteriai. Žinoma, jei prieš tai jis taip pat ruošėsi gimdymui.
     Grįžtant prie ligoninės, be galo svarbu užsitikrinti, kad tik gimęs vaikelis be tikrai labai svarbių priežasčių nebūtų nė akimirkai atskirtas nuo mamos. Pamatuoti ir pasverti galima ir vėliau, be to, teko skaityti, jog iškart po gimdymo vaikelio svoris nėra tikslus, nes jis būna prisigėręs vandenų, todėl geriau sverti, kai mažylis pasišlapins. Net ir po Cezario operacijos vaikelis turėtų būti su mama. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje dažniausiai taip nebūna... Bet, manau, verta dėl to pakovoti. O jei nepavyktų arba jei mamai būtų taikoma bendra nejautra, tuomet vaikelis pirmas savo gyvenimo valandas turėtų leisti su tėčiu.
     Kadangi paminėjau Cezarį, manau labai svarbu pabrėžti tai, jog žmogaus protas ne vien mus atitraukia nuo natūralios prigimties, prisigalvodamas visokių nebūtų dalykų, bet kartu išranda ir būdų, kaip išvengti nelaimės, jei ne viskas eina taip sklandžiai, kaip gamtos buvo sutverta. Todėl mama nusiteikdama natūraliai ir be skausmo gimdyti, neturėtų pamiršti, jog likimas ne jos rankose, ir jei taip nutiktų, kad visgi tektų operuoti, reikėtų dėkoti daktarams, jog jie paprasčiausiai išgelbėjo jos ir vaikelio gyvybę arba išvengė sunkių komplikacijų ir mama vis tiek, kas benutiktų, turi galimybę džiaugtis savo vaikeliu. Būtent – už tokią galimybę reikia dėkoti, o ne graužti save, jog nepavyko pagimdyti natūraliai. Moteris neturėtų dėl to jausti jokios kaltės. Ir tai tikrai nereiškia, jog viskas prarasta, jog nebepavyks užmegzti saugaus ryšio su vaikeliu. Toli gražu ne. Tikrai pavyks, tik galbūt tam reikės trupučio daugiau pastangų.
     Viską apibendrindama dabar jau galiu pasakyti – gimdymas nėra invazija į kūną ir nevaldomas procesas. Invazija į kūną yra nuskausminamieji, medikų nepagarbus elgesys su gimdyve, natūraliai jai kylančių norų ir poreikių nepaisymas. O gimdymas yra mintimis ir nusiteikimu valdomas procesas. Tai yra nėštumo, kai mama ir vaikas buvo vienas kūnas, tąsa, nes gimdant jie abu dirba kaip vienas kūnas, padeda vienas kitam. Tokia šios tobulos harmoningos sąjungos tąsa toliau bus žindymas tol, kol mažasis žmogus sukūręs saugų ryšį su mama, įgavęs drąsos ir pasitikėjimo savimi, pamažu pradės savarankiškėti ir atsiskirti nuo mamos. Todėl tai mūsų pareiga, mamos ir tėčiai, – suteikti kiek įmanoma geresnę ir mažyliui palankesnę gyvenimo pradžią, stengtis padaryti gerai bent tai, kas iš tiesų priklauso tik nuo mūsų.