Laukdamasi apie gimdymą daug negalvojau, tiksliau, stengiausi daug negalvoti. Nes žinojau, kad esu didelė bailė, kalbant apie viską, kas susiję su visokiom invazijom į kūną ir nevaldomais procesais, todėl rinkausi geriau blokuoti mintis apie gimdymą, kad neįsivaryčiau sau nesuvaldomos baimės. Tik kartais „paprogramuodavau“ save, kad viskas bus gerai. Tas programavimas, matyt, padėjo, nes viskas praėjo gerai ir gana lengvai. Bent jau man taip atrodė pagimdžius. Bet... dabar jau suprantu, kad viskas galėjo būti daug geriau, tiksliau net ne tik geriau, o apskritai kitaip. Dabar suprantu, kad net ta mano išankstinė nuostata, jog gimdymas yra invazija į kūną ir nevaldomas procesas, buvo iš esmės neteisinga. O supratau tada, kai pajutus norą turėti antrą vaikelį nejučia vėl ėmiau galvoti apie gimdymą. Ramiai permąsčius viską, kas man buvo, supratau, kas galėjo būti kitaip. Taip minčių grandinė tęsėsi, kol galiausiai atėjo suvokimas, jog mano požiūris į gimdymą pasikeitė kardinaliai. O dar kaip tik tuo metu į rankas papuolė keli žurnale išspausdinti straipsniai, tik patvirtinę mano atradimus.
Visų pirma, kalbant apie gimdymą reikia pabrėžti, kad koją čia ir vėl kiša stereotipai. Išankstinės nuostatos ir gajūs mitai, kad gimdymas yra kančia, skausmas ir siaubinga patirtis, tik tiek, kad rezultatas beprotiškai malonus ir vien dėl jo verta šitiek daug vargti ir kentėti. Tiesą pasakius, nedariau išsamių tyrimų, neskaičiau kalno literatūros ir nežinau, kada būtent moterims buvo įvaryta ta gimdymo baimė, bet kažkodėl tikiu, kad ji tikrai buvo įvaryta. Ir visada tikiu motule gamta ir jos „išradimais“. Juk gimdymas yra esminis procesas, reikalingas gyvybės egzistavimui. Visa ko tąsa, kaskart nauja pradžia. Nesinori tikėti, jog natūraliai šis procesas turėtų būti toks netrokštamas ir nepatrauklus. Tačiau vos tik moteris ima lauktis ir pradeda domėtis gimdymu, iškart iš visų pakampių plaukia informacija – gimdymas yra kančia, be galo skauda, bet yra daug nuskausminamųjų ir tau būtinai jų reikės, nes kitaip neištversi. Ir ilgainiui nereta moteris patiki nuolat tais pačiais į galvą kalamais dalykais. Toks gimdymas tampa savaime suprantamas. Labai skaudės, bus nemalonu, reikės vaistų.
Visų pirma, kalbant apie gimdymą reikia pabrėžti, kad koją čia ir vėl kiša stereotipai. Išankstinės nuostatos ir gajūs mitai, kad gimdymas yra kančia, skausmas ir siaubinga patirtis, tik tiek, kad rezultatas beprotiškai malonus ir vien dėl jo verta šitiek daug vargti ir kentėti. Tiesą pasakius, nedariau išsamių tyrimų, neskaičiau kalno literatūros ir nežinau, kada būtent moterims buvo įvaryta ta gimdymo baimė, bet kažkodėl tikiu, kad ji tikrai buvo įvaryta. Ir visada tikiu motule gamta ir jos „išradimais“. Juk gimdymas yra esminis procesas, reikalingas gyvybės egzistavimui. Visa ko tąsa, kaskart nauja pradžia. Nesinori tikėti, jog natūraliai šis procesas turėtų būti toks netrokštamas ir nepatrauklus. Tačiau vos tik moteris ima lauktis ir pradeda domėtis gimdymu, iškart iš visų pakampių plaukia informacija – gimdymas yra kančia, be galo skauda, bet yra daug nuskausminamųjų ir tau būtinai jų reikės, nes kitaip neištversi. Ir ilgainiui nereta moteris patiki nuolat tais pačiais į galvą kalamais dalykais. Toks gimdymas tampa savaime suprantamas. Labai skaudės, bus nemalonu, reikės vaistų.
O kas būtų, jei būsima mama negautų tokios informacijos? Jei ji nežinotų, jog gimdant skauda. Jei atvirkščiai – visi aplink kalbėtų, jog gimdymas yra stebuklinga, nepakartojama ir net maloni patirtis?
Kol kas šiuos klausimus paliksiu neatsakytus, bet užduosiu kitą – o kas yra skausmas? Mediciniškai kalbant, tai yra impulsas, nervų kanalais nešamas į smegenis, ir būtent jos duoda komandą „skaudėti“. Labai nesiplėsiu, bet aš tikiu, kad skausmas yra kontroliuojamas kūno procesas. Ypač, kai jis turi prasmę. Šiam mano tikėjimui pagrindą suteikė mano minėtieji straipsniai. Ten buvo parašyta, jog pati gimda turi labai mažai skausmo receptorių, todėl jos negali skaudėti. Skauda dažniausiai dėl patiriamo streso ir įtampos, nes labai smarkiai įsitempia raumenys, netinkamai kvėpuojant jiems trūksta deguonies. O šiaip pats sąrėmis turėtų sukelti ne skausmą, o tiesiog smarkų spaudimą ir tempimą. Tas jausmas nėra mums įprastas, todėl iš pradžių gali išgąsdinti, o jei lauksim, kada gi pradės skaudėti, tokį kūno signalą suprasime netinkamai, įsitempsim ir... patirsim didelį skausmą. Atrodo skamba paprastai – imti ir nebijoti. Tiesiog atsipalaiduoti. Bet realiai greičiausiai tai ne taip ir lengva padaryti. Todėl gimdymui reikia pradėti ruoštis iš anksto. Ruoštis – mintyse.
Man labai patiko tuose straipsniuose išsakyta mintis apie sąrėmį kaip bangą. Tiesiog pajutus, kad jis artėja reikia užimti patogią poziciją ir visus tuos pojūčius vizualizuoti kaip galingą bangą, jėgą, kuri užlieja tave. Nesipriešinti jai, visa savo esybe jai pasiduodi. Perskaičius tai, vakare prieš miegą jau gulėdama lovoje bandžiau mintimis grįžti į gimdymą ir pabandyti įsivaizduoti, kaip aš pasiduodu tai jėgai. Ir apėmė toks nenusakomai keistas jausmas. Tikriausiai jogai kažką panašaus jaučia medituodami. Beje, tuo metu man gana smarkiai skaudėjo galvą ir aš paskui supratau, jog to atsipalaidavimo metu mano jos nebeskaudėjo, aš tiesiog visiškai pamiršau tą skausmą ir, greičiausiai, smegenys nustojo siųsti skausmo signalus.
Be abejo, labai svarbu suprasti, kam reikalingi tie keisti organizmo pojūčiai. Tada bus daug lengviau juos priimti be jokio pasipriešinimo. O jų tikslas labai kilnus – taip mūsų organizmas padeda gimti vaikeliui. Sąrėmių bangos stumia vaikelį gimdos kaklelio link ir kaklelis pamažu veriasi. Nesunku suprasti, jei atsipalaiduosim ir leisim organizmui daryti savo darbą, viskas vyks sklandžiai ir greitai. Bet jei įsitempsim, sutrauksim raumenis, patirsim stresą, visi procesai stos, vyks lėčiau, sudėtingiau ir... skausmingiau ne tik mums, bet ir vaikeliui. Išėjimas į pasaulį mažyliui yra visiškai nauja, netikėta patirtis. Devynis mėnesius jis ramiai ir jaukiai augo mamos pilvelyje. O dabar staiga yra stumiamas iš jo. O jei dar mama įsitempus, jaučia įtampą ir stresą – visa tai tuomet jaučia ir vaikelis. Net nereikia sakyti, kokią begalinę baimę tuomet patiria mažasis žmogus. Manau, vien dėl to verta dirbti su savimi, išmokti nebijoti sąrėmių, norėti išgyventi gimdymą visa savo esybe, jausti, kaip tobulai dirba mūsų organizmas padėdamas vaikeliui ateiti į šį pasaulį. Tikiu, kad tuomet vaikelis nors ir patirs neįprastus procesus, bet jausis daug saugesnis ir ramesnis.
O kas, jei mama nusprendžia naudoti nuskausminamuosius? Matyt, ne kartą teko girdėti, jog jie stabdo visus procesus, su nuskausminamasis gimdymas užtrunka, nes moteris nejaučia savo kūno ir jai sunkiau jį kontroliuoti. Žiūrint iš mamos pusės, jai gal ir lengviau, bet ar kas nors susimąsto, ką tuo metu jaučia vaikelis? Ne kartą teko skaityti frazę – nuskausminamieji mamai reiškia didesnį skausmą vaikeliui. Jie tarsi siena atskiria mamą ir vaiką ir jie nebegali vienas kitam padėti kartu, harmoningai bendrom jėgom išgyventi šį stebuklą. Jau nekalbant apie tai, kad jie neigiamai veikia vaikelio organizmo funkcijas.
Dabar suprantu, jog iš tikrųjų tai, kad man buvo suleisti kažkokie nuskausminamieji, kurie leido kelioms valandoms pailsėti, paskui truputį komplikavo gimdymo pabaigą. Kai praėjo jų poveikis, staiga su didžiuliu smarkumu grįžo visi nemalonūs pojūčiai, aš labai išsigandau, sustresavau ir greičiausiai dėl to tas paskutinis centimetras buvo taip ilgai užstrigęs, kad prireikė skatinamųjų. O jei būčiau apie gimdymą galvojus taip, kaip dabar, greičiau ir tų nuskausminamųjų nebūtų reikėję, nes mane išvargino ne skausmas, mane išvargino stresas ir įtampa...
Kalbant apie gimdymą labai svarbu paminėti aplinką, kurioje bus gimdoma. Žinoma, už namų aplinką nėra nieko jaukiau ir maloniau. Bet aš laikausi nuomonės, kad kol gimdymas namuose Lietuvoje nėra legalus, t.y. pas gimdančią moterį neatvažiuoja greitoji, kurioje yra viskas, ko prireiktų, jei atsitiktų kažkas neplanuoto ir būtų galima greitai ir saugiai nugabenti gimdyvę ir vaikelį į ligoninę, tol geriau nerizikuoti. Bet labai viliuosi, kad Lietuva greitai pasieks užsienio pavyzdžiu ir bent vieną savo vaikelį galėsiu pagimdyti namuose jausdamasi saugi, kad ir kas benutiktų. Tačiau žemai lenkiu galvą prieš moteris, kurios išdrįsta pasitikėti savo kūnu ir gimdo namuose. Aš, deja, taip negaliu. O gal ir nenoriu.
Todėl renkuosi, tai ką galiu rinktis – ligoninę. Manau, pats svarbiausias kriterijus, kad ligonė būtų palanki naujagimiui ar bent siekianti to vardo. Tuomet bent jau dauguma medikų greičiausiai bus išklausę kursus apie žindymo ir mamos bei kūdikio artumo svarbą ir jų požiūris į visą gimdymą bus kitoks. Nes juk gimdymas iš esmės turėtų būti naujagimiui palankus procesas. Dar labai svarbu prieš gimdant galėti išsakyti savo pageidavimus ir kad į juos būtų atsižvelgiama.
Beje, kad moteris galėtų būti susitelkus į gimdymo procesą ir nesivarginti daug bendraudama su personalu, labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris žinotų visus moters poreikius ir galėtų juos išsakyti bei prižiūrėti, kad jie būtų vykdomi. Žinoma, geriausia, jei tai bus vaikelio tėtis, nes vien tai, kad jis pamatys, kaip gimė jo vaikas, turės didelės įtakos užmezgant ryšį su juo. Be to, vyras geriau sugeba išlaikyti šaltą protą tokiose situacijose, nepasimesti ir padėti savo moteriai. Žinoma, jei prieš tai jis taip pat ruošėsi gimdymui.
Grįžtant prie ligoninės, be galo svarbu užsitikrinti, kad tik gimęs vaikelis be tikrai labai svarbių priežasčių nebūtų nė akimirkai atskirtas nuo mamos. Pamatuoti ir pasverti galima ir vėliau, be to, teko skaityti, jog iškart po gimdymo vaikelio svoris nėra tikslus, nes jis būna prisigėręs vandenų, todėl geriau sverti, kai mažylis pasišlapins. Net ir po Cezario operacijos vaikelis turėtų būti su mama. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje dažniausiai taip nebūna... Bet, manau, verta dėl to pakovoti. O jei nepavyktų arba jei mamai būtų taikoma bendra nejautra, tuomet vaikelis pirmas savo gyvenimo valandas turėtų leisti su tėčiu.
Kadangi paminėjau Cezarį, manau labai svarbu pabrėžti tai, jog žmogaus protas ne vien mus atitraukia nuo natūralios prigimties, prisigalvodamas visokių nebūtų dalykų, bet kartu išranda ir būdų, kaip išvengti nelaimės, jei ne viskas eina taip sklandžiai, kaip gamtos buvo sutverta. Todėl mama nusiteikdama natūraliai ir be skausmo gimdyti, neturėtų pamiršti, jog likimas ne jos rankose, ir jei taip nutiktų, kad visgi tektų operuoti, reikėtų dėkoti daktarams, jog jie paprasčiausiai išgelbėjo jos ir vaikelio gyvybę arba išvengė sunkių komplikacijų ir mama vis tiek, kas benutiktų, turi galimybę džiaugtis savo vaikeliu. Būtent – už tokią galimybę reikia dėkoti, o ne graužti save, jog nepavyko pagimdyti natūraliai. Moteris neturėtų dėl to jausti jokios kaltės. Ir tai tikrai nereiškia, jog viskas prarasta, jog nebepavyks užmegzti saugaus ryšio su vaikeliu. Toli gražu ne. Tikrai pavyks, tik galbūt tam reikės trupučio daugiau pastangų.
Viską apibendrindama dabar jau galiu pasakyti – gimdymas nėra invazija į kūną ir nevaldomas procesas. Invazija į kūną yra nuskausminamieji, medikų nepagarbus elgesys su gimdyve, natūraliai jai kylančių norų ir poreikių nepaisymas. O gimdymas yra mintimis ir nusiteikimu valdomas procesas. Tai yra nėštumo, kai mama ir vaikas buvo vienas kūnas, tąsa, nes gimdant jie abu dirba kaip vienas kūnas, padeda vienas kitam. Tokia šios tobulos harmoningos sąjungos tąsa toliau bus žindymas tol, kol mažasis žmogus sukūręs saugų ryšį su mama, įgavęs drąsos ir pasitikėjimo savimi, pamažu pradės savarankiškėti ir atsiskirti nuo mamos. Todėl tai mūsų pareiga, mamos ir tėčiai, – suteikti kiek įmanoma geresnę ir mažyliui palankesnę gyvenimo pradžią, stengtis padaryti gerai bent tai, kas iš tiesų priklauso tik nuo mūsų.
Kol kas šiuos klausimus paliksiu neatsakytus, bet užduosiu kitą – o kas yra skausmas? Mediciniškai kalbant, tai yra impulsas, nervų kanalais nešamas į smegenis, ir būtent jos duoda komandą „skaudėti“. Labai nesiplėsiu, bet aš tikiu, kad skausmas yra kontroliuojamas kūno procesas. Ypač, kai jis turi prasmę. Šiam mano tikėjimui pagrindą suteikė mano minėtieji straipsniai. Ten buvo parašyta, jog pati gimda turi labai mažai skausmo receptorių, todėl jos negali skaudėti. Skauda dažniausiai dėl patiriamo streso ir įtampos, nes labai smarkiai įsitempia raumenys, netinkamai kvėpuojant jiems trūksta deguonies. O šiaip pats sąrėmis turėtų sukelti ne skausmą, o tiesiog smarkų spaudimą ir tempimą. Tas jausmas nėra mums įprastas, todėl iš pradžių gali išgąsdinti, o jei lauksim, kada gi pradės skaudėti, tokį kūno signalą suprasime netinkamai, įsitempsim ir... patirsim didelį skausmą. Atrodo skamba paprastai – imti ir nebijoti. Tiesiog atsipalaiduoti. Bet realiai greičiausiai tai ne taip ir lengva padaryti. Todėl gimdymui reikia pradėti ruoštis iš anksto. Ruoštis – mintyse.
Man labai patiko tuose straipsniuose išsakyta mintis apie sąrėmį kaip bangą. Tiesiog pajutus, kad jis artėja reikia užimti patogią poziciją ir visus tuos pojūčius vizualizuoti kaip galingą bangą, jėgą, kuri užlieja tave. Nesipriešinti jai, visa savo esybe jai pasiduodi. Perskaičius tai, vakare prieš miegą jau gulėdama lovoje bandžiau mintimis grįžti į gimdymą ir pabandyti įsivaizduoti, kaip aš pasiduodu tai jėgai. Ir apėmė toks nenusakomai keistas jausmas. Tikriausiai jogai kažką panašaus jaučia medituodami. Beje, tuo metu man gana smarkiai skaudėjo galvą ir aš paskui supratau, jog to atsipalaidavimo metu mano jos nebeskaudėjo, aš tiesiog visiškai pamiršau tą skausmą ir, greičiausiai, smegenys nustojo siųsti skausmo signalus.
Be abejo, labai svarbu suprasti, kam reikalingi tie keisti organizmo pojūčiai. Tada bus daug lengviau juos priimti be jokio pasipriešinimo. O jų tikslas labai kilnus – taip mūsų organizmas padeda gimti vaikeliui. Sąrėmių bangos stumia vaikelį gimdos kaklelio link ir kaklelis pamažu veriasi. Nesunku suprasti, jei atsipalaiduosim ir leisim organizmui daryti savo darbą, viskas vyks sklandžiai ir greitai. Bet jei įsitempsim, sutrauksim raumenis, patirsim stresą, visi procesai stos, vyks lėčiau, sudėtingiau ir... skausmingiau ne tik mums, bet ir vaikeliui. Išėjimas į pasaulį mažyliui yra visiškai nauja, netikėta patirtis. Devynis mėnesius jis ramiai ir jaukiai augo mamos pilvelyje. O dabar staiga yra stumiamas iš jo. O jei dar mama įsitempus, jaučia įtampą ir stresą – visa tai tuomet jaučia ir vaikelis. Net nereikia sakyti, kokią begalinę baimę tuomet patiria mažasis žmogus. Manau, vien dėl to verta dirbti su savimi, išmokti nebijoti sąrėmių, norėti išgyventi gimdymą visa savo esybe, jausti, kaip tobulai dirba mūsų organizmas padėdamas vaikeliui ateiti į šį pasaulį. Tikiu, kad tuomet vaikelis nors ir patirs neįprastus procesus, bet jausis daug saugesnis ir ramesnis.
O kas, jei mama nusprendžia naudoti nuskausminamuosius? Matyt, ne kartą teko girdėti, jog jie stabdo visus procesus, su nuskausminamasis gimdymas užtrunka, nes moteris nejaučia savo kūno ir jai sunkiau jį kontroliuoti. Žiūrint iš mamos pusės, jai gal ir lengviau, bet ar kas nors susimąsto, ką tuo metu jaučia vaikelis? Ne kartą teko skaityti frazę – nuskausminamieji mamai reiškia didesnį skausmą vaikeliui. Jie tarsi siena atskiria mamą ir vaiką ir jie nebegali vienas kitam padėti kartu, harmoningai bendrom jėgom išgyventi šį stebuklą. Jau nekalbant apie tai, kad jie neigiamai veikia vaikelio organizmo funkcijas.
Dabar suprantu, jog iš tikrųjų tai, kad man buvo suleisti kažkokie nuskausminamieji, kurie leido kelioms valandoms pailsėti, paskui truputį komplikavo gimdymo pabaigą. Kai praėjo jų poveikis, staiga su didžiuliu smarkumu grįžo visi nemalonūs pojūčiai, aš labai išsigandau, sustresavau ir greičiausiai dėl to tas paskutinis centimetras buvo taip ilgai užstrigęs, kad prireikė skatinamųjų. O jei būčiau apie gimdymą galvojus taip, kaip dabar, greičiau ir tų nuskausminamųjų nebūtų reikėję, nes mane išvargino ne skausmas, mane išvargino stresas ir įtampa...
Kalbant apie gimdymą labai svarbu paminėti aplinką, kurioje bus gimdoma. Žinoma, už namų aplinką nėra nieko jaukiau ir maloniau. Bet aš laikausi nuomonės, kad kol gimdymas namuose Lietuvoje nėra legalus, t.y. pas gimdančią moterį neatvažiuoja greitoji, kurioje yra viskas, ko prireiktų, jei atsitiktų kažkas neplanuoto ir būtų galima greitai ir saugiai nugabenti gimdyvę ir vaikelį į ligoninę, tol geriau nerizikuoti. Bet labai viliuosi, kad Lietuva greitai pasieks užsienio pavyzdžiu ir bent vieną savo vaikelį galėsiu pagimdyti namuose jausdamasi saugi, kad ir kas benutiktų. Tačiau žemai lenkiu galvą prieš moteris, kurios išdrįsta pasitikėti savo kūnu ir gimdo namuose. Aš, deja, taip negaliu. O gal ir nenoriu.
Todėl renkuosi, tai ką galiu rinktis – ligoninę. Manau, pats svarbiausias kriterijus, kad ligonė būtų palanki naujagimiui ar bent siekianti to vardo. Tuomet bent jau dauguma medikų greičiausiai bus išklausę kursus apie žindymo ir mamos bei kūdikio artumo svarbą ir jų požiūris į visą gimdymą bus kitoks. Nes juk gimdymas iš esmės turėtų būti naujagimiui palankus procesas. Dar labai svarbu prieš gimdant galėti išsakyti savo pageidavimus ir kad į juos būtų atsižvelgiama.
Beje, kad moteris galėtų būti susitelkus į gimdymo procesą ir nesivarginti daug bendraudama su personalu, labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris žinotų visus moters poreikius ir galėtų juos išsakyti bei prižiūrėti, kad jie būtų vykdomi. Žinoma, geriausia, jei tai bus vaikelio tėtis, nes vien tai, kad jis pamatys, kaip gimė jo vaikas, turės didelės įtakos užmezgant ryšį su juo. Be to, vyras geriau sugeba išlaikyti šaltą protą tokiose situacijose, nepasimesti ir padėti savo moteriai. Žinoma, jei prieš tai jis taip pat ruošėsi gimdymui.
Grįžtant prie ligoninės, be galo svarbu užsitikrinti, kad tik gimęs vaikelis be tikrai labai svarbių priežasčių nebūtų nė akimirkai atskirtas nuo mamos. Pamatuoti ir pasverti galima ir vėliau, be to, teko skaityti, jog iškart po gimdymo vaikelio svoris nėra tikslus, nes jis būna prisigėręs vandenų, todėl geriau sverti, kai mažylis pasišlapins. Net ir po Cezario operacijos vaikelis turėtų būti su mama. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje dažniausiai taip nebūna... Bet, manau, verta dėl to pakovoti. O jei nepavyktų arba jei mamai būtų taikoma bendra nejautra, tuomet vaikelis pirmas savo gyvenimo valandas turėtų leisti su tėčiu.
Kadangi paminėjau Cezarį, manau labai svarbu pabrėžti tai, jog žmogaus protas ne vien mus atitraukia nuo natūralios prigimties, prisigalvodamas visokių nebūtų dalykų, bet kartu išranda ir būdų, kaip išvengti nelaimės, jei ne viskas eina taip sklandžiai, kaip gamtos buvo sutverta. Todėl mama nusiteikdama natūraliai ir be skausmo gimdyti, neturėtų pamiršti, jog likimas ne jos rankose, ir jei taip nutiktų, kad visgi tektų operuoti, reikėtų dėkoti daktarams, jog jie paprasčiausiai išgelbėjo jos ir vaikelio gyvybę arba išvengė sunkių komplikacijų ir mama vis tiek, kas benutiktų, turi galimybę džiaugtis savo vaikeliu. Būtent – už tokią galimybę reikia dėkoti, o ne graužti save, jog nepavyko pagimdyti natūraliai. Moteris neturėtų dėl to jausti jokios kaltės. Ir tai tikrai nereiškia, jog viskas prarasta, jog nebepavyks užmegzti saugaus ryšio su vaikeliu. Toli gražu ne. Tikrai pavyks, tik galbūt tam reikės trupučio daugiau pastangų.
Viską apibendrindama dabar jau galiu pasakyti – gimdymas nėra invazija į kūną ir nevaldomas procesas. Invazija į kūną yra nuskausminamieji, medikų nepagarbus elgesys su gimdyve, natūraliai jai kylančių norų ir poreikių nepaisymas. O gimdymas yra mintimis ir nusiteikimu valdomas procesas. Tai yra nėštumo, kai mama ir vaikas buvo vienas kūnas, tąsa, nes gimdant jie abu dirba kaip vienas kūnas, padeda vienas kitam. Tokia šios tobulos harmoningos sąjungos tąsa toliau bus žindymas tol, kol mažasis žmogus sukūręs saugų ryšį su mama, įgavęs drąsos ir pasitikėjimo savimi, pamažu pradės savarankiškėti ir atsiskirti nuo mamos. Todėl tai mūsų pareiga, mamos ir tėčiai, – suteikti kiek įmanoma geresnę ir mažyliui palankesnę gyvenimo pradžią, stengtis padaryti gerai bent tai, kas iš tiesų priklauso tik nuo mūsų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą