Mano pirmojo gimdymo istorija

     Ši istorija parašyta prieš daugiau nei pusę metų. Per tą laiką mano požiūris į daugelį dalykų keitėsi, todėl šiandien ta pati istorija galbūt skambėtų kiek kitaip. Bet kadangi kūriau ją mintyse nuo pat mažylio gimimo, džiaugiuosi, kad ji atspindi mane tokią, kokia buvau motinystės pradžioje. Bus labai įdomu šią gimdymo istoriją palyginti su kitomis ateities istorijomis. O ši man visada primins, koks nuostabus ir stebuklingas buvo mano pirmojo mažylio kelias į pasaulį.

     Tą rytą nubudau anksti. Akyse vis dar stovėjo sapne matytos dvi rausvos juostelės. Bet jaučiausi rami. Nuėjau į vonią, keli lašeliai. Laukimas. Et, viskas išsiliejo, matyt, testas blogas. Bet nesvarbu, juk čia tik šiaip, smalsumui patenkinti. Tada pamažu išryškėjo viena juostelė. Na gal ir ne blogas tas testas. Padedu jį ant kriauklės ir nusisuku pasiimti chalato. Apsisiautus vėl paimu testą į rankas. Žiūriu. Ir tada nei tikėtai, nei netikėtai ima vykti pirmasis stebuklas. Tiesiog mano akyse ryškėja antroji juostelė. Visada galvojau, kad tokią akimirką mane apims kažkokios nesuvaldomos emocijos, imsiu šaukti iš džiaugsmo, verkti, o gal juoktis. O dabar stovėjau vonioje su tuo mažu daikteliu rankose ir nežinojau ką galvoti ir ką daryti. Nueinu į svetainę ir atsisėdu ant sofos. Vis žvilgčioju į tas dvi juosteles – viena labai ryški, kita blankesnė. O gal jos abi turi būti vienodo ryškumo? Gal aš nemoku tokių testų vertint? Lengvai supanikuoju ir pirma į galvą atėjusi mintis – pasiklausti kitų mamų nuomonės. Greitai nufotografuoju, susirandu temą apie dvi juosteles ir keliu nuotrauką. Ar taip atrodo teigiamas??? Laukiu. Perkraunu puslapį. Nieko. Dar laukiu, vėl perkraunu. Tave tikrai jau galima sveikinti. Atsilošiu. Galvoje staiga ima suktis milijonai minčių. Pažvelgiu į langą. Rytas buvo apsiniaukęs, o dabar pro pilkus debesis kambarį ryškiai nušviečia saulė. Staiga kaip banga mane perlieja suvokimas. Paimu tą mažą plastmasiuką ir pabučiuoju. Ašaros ima bėgti veidu, lūpos įsitempia nuo šypsenos. Mano mažutėli... Pagaliau.

     Nuo tos akimirkos ėmiau jaustis ypatinga. Ta pati kasdienybė, bet viskas kitaip. Ir jau niekada nebebus kaip seniau. Bet kaip man šito reikėjo.

     Taip norėjosi gerąja naujiena pasidalinti su tėveliu, bet tuo metu jis buvo kitoj pusėj Baltijos. Dar tą pačią dieną kalbant internetu paklausė, gal jau. Išsisukau nuo atsakymo, pagalvojau, kad norėčiau tai pasakyti žiūrėdama į akis. Bet po kelių dienų ryte mane pasiekė laiškas. Visą rytą galvojau... ar mes turėsim lelių? Tada supratau, kad tėviška nuojauta ne ką mažesnė už motinišką. Būdamas už jūrų marių jis vis tiek pajuto, kad jau. Taip, mes turėsim lelių.

     Taigi, laukėm grįžtančio tėvelio jau dviese. O sulaukus, kartu su tėveliu laukėm tavęs, mažutėli. Prasidėjo labai karšta vasara. Vėsiausia vieta pasaulyje tapo automobilis su kondicionierium, todėl mes visi trys pasidarėm tikri keliauninkai. Tvankiais vakarais gulėdavom visi lovoje, tėvelis vis atsinešdavo ausines ir duodavo tau paklausyti muzikos. Smagu buvo žiūrėti, kaip tu imdavai šokti. O paskui palaikydavai kompaniją iki paryčių nemiegančiai mamytei, vis pakutendamas savo mažytėm pėdutėm. Mes buvom taip arti, tokie artimi, kaip vienas kūnas, bet jau tada aš žinojau, kad tu esi asmenybė. Tu esi nuostabus žmogus. Kartojau tai mintyse milijonus kartų. Kaip ir tą tylų ir švelnų – myliu tave, mano mažutėli.

     Taip, tas artumas vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje, bet pamažu atėjo metas dar didesniam stebuklui. Visas mano kūnas rodė ženklus, kad jau tuoj. Ir kasdien aš vis labiau laukiau didžiojo susitikimo. Be to, nors visas nėštumas buvo labai lengvas (išskyrus tai, kad pykino iki septinto mėnesio ir vėl pradėjo devintą, bet tai dabar jau visiškai paskendę užmaršty...), paskutinėmis savaitėmis miegas pasidarė nebeįmanomas. Tik atsigulu – iškart trūksta oro, maudžia nugarą. Nerasdavau sau vietos iki pat paryčių... Visą nėštumą maniau, kad pagimdysiu truputį anksčiau nei nustatytas terminas, bet mano mažylis niekur neskubėjo.

     Prasidėjo dar viena tokia bemiegė naktis. Tada dar nežinojau, kad šią naktį miegoti taip ir nebeteks. Vyras jau snaudė, aš gulėjau nusiteikus ilgam naktinėjimui. Staiga pilve pajuntu keistą jausmą, tarsi mažiukas smarkiai pasisuktų. Iš pradžių bandau nekreipti dėmesio, bet nuojauta sako, kad tai tikrai ne šiaip sau. Atsistoju. Pajuntu šiltą vandenėlį. Ramiai žadinu vyrą. Ruošiamės. Jau. Nors truputį virpu, šiaip jaučiuosi rami. Ir vėl, kaip tą rytą, kai dariau testą, stebiuosi savo savijauta. Tikrai maniau, kad apims panika, nebežinosiu ko griebtis. O dabar – taip gera širdy, kad norisi dainuoti. Juk mes jau tuoj tuoj susitiksim. Sėdam į mašiną ir važiuojam per tuščią, žibintais apšviestą miestą. Viena prasmingiausių mūsų kelionių. Nors paprastai mieste nejungiam muzikos, dabar įjungiu radiją. Paskambinu mamai – ji irgi rami, palinki sėkmės. Po pusvalanduko mes jau prie ligoninės. Iškyla didelis klausimas, per kurias duris eiti, nes kelias paklibinus jos pasirodo užrakintos. Po lauką blaškosi dar vienas tėvelis, visaip bandydamas pakliūti pas gimdančią žmoną. Galų gale visi trys randam dar vienas duris. Atidaro sesutė – kas nutiko? Nubėgo vandenys – išrėžiu kažkaip labai išdidžiai. Sesutė meta žvilgsnį man už nugaros – o šie vyrai abu su jumis?

     Į priimamąjį nueinu tik su vienu vyru. Ateina apsimiegojus gydytoja. Apžiūri – du centimetrai. Ruoškitės į gimdyklą. Susiruošiu, nueinam į gimdymo skyrių, o ten paaiškėja, kad laisvų gimdyklų nėra. Na ką, jaučiuosi puikiai, beveik neskauda, tik kartais šliukšteli šiltas vandenėlis. Galim palaukti ir koridoriuj. Aplinkui ratus suka dar vienas būsimasis tėvelis. Mano vyras irgi nepanašus į labai ramų, o aš rami, net kažkoks linksmumas ima. Atsilaisvina gimdykla, bet ji atitenka mamytei iš patologinio su šešiais centimetrais. Na aš su savo dviem tikrai galiu dar luktelėti. Galiausiai ir mes atsiduriam mažytėj ir gana jaukioj gimdykloj. Atėjusi sesutė prigesina šviesas ir pasiūlo nusnausti, nes gimdysiu tikrai tik ryte. Na bet kur čia snausi, kai toks stebuklas ant nosies. Įsitaisau ant stalo-lovos, vyras užgula palangę, šnekučiuojamės. Ima vis labiau mausti. Ir vis atrodo, kad noriu į tualetą. Kelią iki jo ir atgal tą naktį myniau šimtus kartų... Maudžia dar smarkiau. Prisiminus šiuolaikinio gimdymo atributus paprašau kamuolio. Bet man tokia terapija nepasiteisina. Kelias iki tualeto darosi vis ilgesnis ir vis ilgiau ten užtrunku, nes tik prisėdus suriečia skausmas, bandant atsistoti – vėl suriečia, bandant atsidaryti duris – vėl. Po kiekvienos mano „išvykos“ vyrą randu vis labiau sunerimusį – kur tu buvai??? Galiausiai suprantu, kad nebeturiu jėgų skaudėti... Gal ir iškęsčiau, bet juk visą naktį nemiegojau, o jau šešios ryto. Man tikrai labai reikia pailsėti. Apie epidūrą nebuvo nė minties, ta procedūra man kėlė didesnį siaubą nei gimdymas, todėl siunčiu vyrą, kad atneštų bent kokios nošpos. Seselė pasijuokia, kad gimdančiom niekas nošpos neduoda, bet ateina su porcija vaistų. Skausmo nenumalšins, bet jis taps bukesnis, galėsi pailsėti. Puiku, to man ir reikia. Viskas aplink pradeda suktis, užsimerkiu, jaučiu, kad labai skauda, bet tas skausmas kaip per miglą. Ilsiuosi ir kaupiuosi didžiajam darbui, didžiajam susitikimui.

     Dvi valandos prabėga žaibiškai. Vaistų poveikis pamažu išnyksta ir, o mamyte, kaip man dabar skauda. Iš inercijos parašau dar vaistų. Jau nebegalima, dabar jie jau paveiktų vaisių. Na ir nereikia. Dėl tavęs, mažutėli, aš dar ne tiek galiu iškęsti. Pasikeičia gydytojų pamaina. Prieš mano akis sušmėžuoja jaunutė moteris – būsiu jūsų gydytoja. Akušerė pamačiusi, kad per sąrėmius urzgiu kaip vilkė (juk prisiekiau sau stengtis nešaukti), parodo, kaip kvėpuoti. Ach, koks palengvėjimas. Kuo stipriau šnopuoji, tuo mažiau skauda. Tuoj praeis, tuoj praeis – kartoju mintyse kaip mantrą. Praeina, bet nespėjus atsikvėpti kyla ir vėl. Vis gailiuosi, kad žvilgteliu į tą aparatą – jis sąrėmį parodo anksčiau, nei aš pajuntu.... Ir vėl. Ir vėl. Apžiūri – aštuoni centimetrai. Jau tuoj. Šnopuoju, skaičiuoju sekundes. Stipriai gniaužiu lovos kraštus. Vis stipriau jaučiu norą stumti. Stumti niekas neleidžia, todėl užėjus norui stipriai įtempiu visus raumenis. Vėl apžiūri – devyni. Po kiek laiko vėl. Devyni. Per silpni sąrėmiai, neatsidaro iki galo, jei dabar stumsi, gali plyšti kaklelis. Per silpni??? O man atrodo, kad stipresnių ir būti negali. Galiausiai man paaiškina, kad raumenų įtempti nereikia, nes taip sulaikau galvytę ir neleidžiu jai įsistatyti. Na ačiū, kitą kartą žinosiu... O dabar vis dar devyni. Noriu stumti!!! Nieko nebus, reikia tą centimetrą paskatinti. Reikia, tai reikia. O tada viskas vyksta žaibiškai. Tik baigia lašėti tie keli miligramai skatinamųjų, iškart apžiūri. Gimdom! Į gimdyklą suguža dar bent trys moterys. Transformuoja mano lovą. Kai pajusi norą – įkvėpk ir stumk, va taip, į pilvą, ne į žandus, aišku? Aišku. Stumiu. Į žandus. O juk buvo aišku. Na nieko, pasistengsiu labiau. Vėl stumiu, dabar gerai. Ir vėl. Labai gerai. Buvau prisiskaičius, kad kai pasirodo galvytė, reikia stumti trumpais iškvėpimais. Bet niekas taip stumti neliepia, todėl mintyse galvoju, kad dar negreit taip teks daryti. Jau matosi galvytė, gal nori paliesti? Tempia mano ranką, kažką čiuopiu. Gėda, bet nieko nesuprantu. Staiga, kojų gale kyla sujudimas. Gydytoja pakelia galvą ir išpūtus akis man šaukia – stumk!!! Kaip stumt?? Nėra sąrėmio, nenoriu. Stumk ir viskas. Reikia. Įkvėpk ir stumk. Sukaupiu visas jėgas, įkvėpiu ir stumiu...

     Prieš mano akis išnyra melsvai rausvas gniužulėlis. Dar akimirką negaliu suvokti, kas įvyko. Pasigirsta švelnus, bet aiškus verksmas. Paskui vyras dar šimtą kartų kartos, kad tai buvo labai labai gražus verksmas. Pagaliau mažytis kamuolėlis atsiduria man ant krūtinės. Tyliai kniurksi, nurimsta. Koks tu gražus, mažutėli, koks tu gražus. Atsisuku į vyrą – jo veidu bėga didelės ašaros. Verkiu ir aš. Verkiu ir šypsaus. Pakeliu akis ir tik tada suprantu, kad jau seniai rytas. Už lango ryškiai šviečia saulė. Pagalvoju, kad tokią akimirką noriu patirti vėl ir vėl.

     Pagaliau gimdykla ištuštėja. Liekam trise. Aš, vyras ir mūsų sūnus. Dvi valandas negalim nuleisti akių nuo to mielo veiduko, mažos nosytės, dailių lupelių, godžiai geriančių pienuką, ir kartais atsimerkiančių mėlynų akių. Mažytis žmogus – visa gyvenimo prasmė ir esmė.

Duok rankytę, sūnau, aukim kartu.

Pradžia

     Mintis apie šį dienoraštį brendo ilgai. Ir pagaliau, turėdama penkiolika mėnesių motinystės patirties, supratau, kad jau galiu ir noriu savo sukaupta informacija, svarstymais ir požiūriu pasidalinti su kitais. O dalintis norisi todėl, kad savo ieškojimų ir atradimų kelyje pati mielai būčiau paskaičius tokį dienoraštį. Kaip ir skelbia dienoraščio pavadinimas, rašysiu apie gyvenimą su vaikais. Tik... kitokį. Galbūt eisiu prieš bangas, galbūt rizikuosiu likti nesuprasta, bet bent jau pabandysiu įrodyti, jog vaikų auginimas (ir augimas kartu su vaikais) gali būti teikiantis džiaugsmą ir malonumą, be pykčių, be nuobodžios rutinos, be dažno liūdesio ir be ašarų ežerėlių.

     Kol neturėjau vaikų, mano supratimas apie vaikų auginimą buvo labai paviršutiniškas. Neslėpsiu – daugiausiai suformuotas aplinkos, žiniasklaidos, komercijos, stereotipų ir panašiai. Ir tik gimus mano sūneliui, pamažu pamažu ėmė vertis akys, vis garsiau ir garsiau kalbėjo širdies balsas ir motiniška intuicija, šnabždėdami, kad labai daug dalykų yra pateikiami ir suprantami neteisingai. Kad požiūris į vaikų auginimą tapo iškreiptas arba iš kitos pusės kalbant – nebetinkamas šiuolaikinių vaikų auginimui. Daug kartų mano visa esybė prieštaravo tam, ką mato, ką skaito, ką girdi. Širdis šaukė, kad tai netiesa, kad viskas yra kitaip. Ir pamažu pradėjo plaukti informacija, patvirtinanti mano nuojautas. Nusiraminau – aš ne viena. Pasaulyje yra daugybė tėvų, kurie jau suprato šias elementarias tiesas. Domėdamasi jų patirtimi įsitikinau, kad pasirinkdami tokį kelią jie neklydo ir dabar gali mėgautis nuostabiu, ramiu ir laimingu gyvenimu su savo vaikais. Ir ne tik su vaikais – su vieni kitais, su savimi ir su visu pasauliu. Liūdniausias dalykas, kad dauguma žmonių net nepagalvoja, kad tai, kaip tu augini savo vaiką, yra visa ko esmė. Kiekvienas naujas žmogus yra mūsų pasaulio ateitis. Todėl išleisti jį į pasaulį yra be galo atsakingas darbas ir jokiais būdais į jį negalima žiūrėti atmestinai. Galų gale, atsakingai augindami vaiką, sudarydami jam puikias sąlygas augti, mokytis ir tobulėti, mes kartu sudarome tokias sąlygas ir sau. Negali auginti laimingo vaiko, pats neišmokęs būti laimingas. O jei išmoksti būti laimingas, visi aplink tave tampa laimingesni. Kaip banga nuo tavęs nuvilnija žinia – įmanoma gyventi laimingai, įmanoma, kad šis pasaulis vieną dieną taps geresnė vieta gyventi. Bet pirmiausia reikia pradėti. Pradėti nuo savęs.

     Mes nuvertinam save galvodami, jog nieko negalim pakeisi, jog pasaulio gerovė ir šviesi ateitis ne mūsų galioje. Bet tai netiesa... Taip, kaip mes gyvensim, koks bus ateities pasaulis, priklauso tik nuo mūsų. Ir nereikia kažkokių įsimintinų žygdarbių. Užtenka tiesiog pradėti gyventi laimingai. Užtenka auginti laimingus vaikus. Ir savo geru pavyzdžiu įkvėpti kitus.

     Tą aš ir stengsiuosi padaryti rašydama šį dienoraštį. Rašysiu apie viską, kas nors kiek susiję su tuo, kad šeima gyventų laimingai, harmoningai vieni su kitais, su aplinkiniais ir su gamta.

     Dar norėčiau pridurti, kad pati kol kas dar negaliu pasakyti, kad gyvenu visiškai laimingai, kad išmokau nebepykti, atsilaikyti prieš neigiamas emocijas ir gyventi harmoningai su aplinkiniais ir pasauliu. Man dar reikia labai daug ko išmokti. Ir aš be galo dėkinga savo sūneliui, kuris ne savo noru tapo mano mokytoju. Augindama jį nemažai klystu, tik po kurio laiko suprantu, kad kai kuriuos dalykus reikėjo daryti visai kitaip. Bet nėra nieko, ko nebūtų įmanoma ištaisyti. Ypač pasitelkus besąlygišką meilę.

Taigi gyvensiu, mokysiuos, atrasiu, suprasiu ir rašysiu. Kad galbūt kažkas galėtų mokytis kartu su manimi :)