Mano gimdymo patirtis kitu kampu

Jau ankstesniame įraše minėjau, kad kuo toliau, tuo labiau mano gimdymas man nebeatrodė toks idealus, koks atrodė tik pagimdžius. Žinoma, verta išlaikyti tuos tik pačius gražiausius prisiminimus, mano širdyje jis visada ir liks idealus, nes susitikimas su savo nuostabiu išsvajotu pirmagimiu kitoks ir negali būti. Vis dėlto, intensyviai besidomėdama gimdymo patirtimis ir praktikomis, suprantu, kad bent jau „techninė“ pusė tiek iš mano, tiek iš medikų pusės galėjo būti geresnė ir viskas galėjo vykti dar sklandžiau. Todėl nusprendžiau pasigilinti į visus man užkliuvusius dalykus, kad žinočiau dėl ko reikia labiau pasistengti ateityje. Galbūt šios mano įžvalgos padės ir kitoms mamytėms suprasti, kokios jos tikisi gimties patirties.

Įrašą suskirstysiu į dvi dalis: tai, kas iš mano pusės galėjo būti kitaip ir tai, kas iš medikų pusės galėjo būti kitaip.

Mano pusė

Visų pirma dabar jau suprantu, kad visgi nebuvo labai gera mano nuostata, jog gimdymas natūralus dalykas ir nieko man nereikia žinoti, imsiu ir pagimdysiu. Puiku, kad galvojau apie gimdymą, kaip apie natūralų procesą. Bet aš nesusimąsčiau, kaip smarkiai mano suvokimas yra paveiktas stereotipų ir kaip labai svarbu dar iki gimdymo nuo jų išsivaduoti. Tuomet bent jau mano požiūris į skausmą būtų buvęs visai kitoks. Ir užuot kelių valandų sukąstais dantimis ir galvojant, kad aš stipri, aš ištversiu, galėjau būti daug labiau atsipalaidavus ir galbūt pagimdyti daug greičiau ir dar lengviau. Taigi, pirmiausia ir svarbiausia ką reikėjo padaryti – pasidomėti, kas yra skausmas gimdymo metu ir kam jis reikalingas. Antra, man labai trūko žinių, kad moteris gali ir turi sąmoningai jausti viską, kas vyksta jos organizme gimdymo metu. Truputį gaila, kad gimdymo pabaigoje, kai jau mažylis brovėsi į šį pasaulį, aš iš nuovargio, iš skausmo ir baimės jau visai nebekontroliavau šio svarbaus proceso. Tiesiog jaučiau norą stumti, bet visai nesigilinau į šį pojūtį, o tik klausiau gydytojų komandų. Galbūt pirmą kartą gimdant kitaip ir neįmanoma, nes niekad nesusidūręs su tokiais pojūčiais gali ir nesuprasti ką jie reiškia. Bet vis tiek manau, sąmoningumu galima pasiekti tokią būseną, kad tiek sąrėmių, tiek vaikelio užgimimo metu nesijaustum valdomas vien tik kitų paliepimų. Galbūt ypač dar negimdžiusioms sunku suprasti apie ką aš čia šneku, bet nerandu geresnių žodžių įvardinti tam pojūčiui kaip tik sąmoningas vaikelio gimimo suvokimas. Bet tam, žinoma, reikia aštraus proto, nebūti apdujus nuo skausmo, nuovargio ir vaistų. O kad to išvengtum, reikia daug domėtis ir ruoštis.

Gydytojų pusė

Ir į tą pasiruošimą, dabar jau puikiai tai suprantu, įeina ir tinkamo gimdymui personalo pasirinkimas. Per pirmą nėštumą mąsčiau, kad nesąmonė su kažkuo tartis, kažkam mokėti pinigus, gimdysiu ir pagimdysiu bet kur. Na gal tik ligoninėmis pasidomėjau ir pasirinkau tą, kuri man atrodė patraukli dėl didesnio privačių palatų kiekio ir palankios naujagimiui ligoninės statuso. Ir nors dabar manau, kad tartis verta, bet neatmetu galimybės, kad tvirtai žinanti, kaip nori gimdyti, moteris taip pagimdys bet kur. Bet... greičiausiai ne pirmą kartą. Ir dar tai labai priklauso nuo žmogaus stiprumo ir jautrumo. Aš pati vargu ar tokiu metu turėčiau jėgų ir noro nervintis ir kovoti su medikais, kurie nori, kad aš gimdyčiau taip kaip jiems, o ne man yra patogiau. Taigi, kas mano manymu buvo padaryta blogai iš medikų pusės ir kas, aš labai tikiuosi, kada nors pasikeis. Visų pirma, medikai turėtų aiškiai informuoti, kas ir kodėl su tavimi yra daroma. Žinoma, turi ir pats pakankamai žinoti, kad tą informaciją galėtum teisingai vertinti. Kas nutiko mano atveju – kai man atrodė, jog skausmas pasidarė labai didelis ir man ima trūkti jėgų, nes jau rytas, o aš visą naktį nemiegojus, išsiunčiau vyrą paprašyti Nošpos. Nes norėjau vieno – kad nors truputį apmalšintų skausmą. Nenorėjau, kad jį panaikintų, bet norėjau, kad jis būtų truputėlį silpnesnis, kad galėčiau šiek tiek pailsėti. Gydytojai iš tokio mano vyro prašymo išsijuokė, pasakė, kad gimdančioms niekas Nošpos neduoda (o vėliau paaiškėjo, kad visgi duoda...) ir atėjo pas mane su švirkštu. Nepasakė ką leidžia ir kodėl, tik perspėjo, kad svaigs galva ir skausmas taps bukesnis. Nepaklausė, ar aš tikrai noriu tokių vaistų, neperspėjo, kas bus, kai jų poveikis praeis, kokią įtaką jie turės gimdymo veiklai. Tą akimirką man atrodė, kad nieko tokio tokie vaistai, kad tai greičiausiai tas pats kas Nošpa ir viskas tik į gerą. Klydau. Praėjus vaistų poveikiui skausmas smogė dar stipriau (o taip ir būna po smarkių nuskausminamųjų), labai gali būti, kad tie nuskausminamieji prisidėjo prie to, kad likus paskutiniam centimetrui sustojo gimdymo veikla. Jei būčiau visa tai žinojus, tikrai nebūčiau sutikus, kad man leistų tuos vaistus. Galbūt, jei skausmas būtų didėjęs palaipsniui, man būtų buvę daug lengviau jį ištverti, nei taip netikėtai po visai pakenčiamo sulaukti jau sunkiai ištveriamo. Kaip minėjau, į pabaigą gimdymo veikla sustojo, sąrėmiai pasidarė nebepakankami ir man suleido nedidelę dozę skatinamųjų, kad greičiau atsivertų tas paskutinis centimetras. Dabar žinau, kad prie to prisidėjo ne tik nuskausminamieji, bet ir labai nepagarbus medikų elgesys su gimdančia moterimi. O jis pasireiškė tuo, kad visi kaklelio patikrinimai buvo daromi sąrėmių metu. Taip, jiems taip geriau matosi, bet negi šimtą kartų už tą geresnį matymą nėra svarbiau gimdyvės psichologinė būklė? Kai tu sąrėmio metu randi patogią sau poziciją, kurioje sąrėmis pasidaro visai pakenčiamas, o čia staiga ima tave versti, sukti, plėšti kojas, tokiu metu patiri begalinį stresą ir daug didesnį skausmą, tada nesąmoningai norisi sustabdyti šitą kančią ir taip nesąmoningai sustabdai gimdymo veiklą. Teko girdėti ir kitų moterų pasakojimų, kad dėl aplinkos ir medikų sukelto streso, jos norėdavo tiesiog daugiau nebegimdyti ir tai įvykdavo. O tada skatinamieji, dar didesni skausmai ir galbūt net cezaris. Kitas, sklandžiam gimdymui trukdantis ir smarkiai mūsų medicinos praktikoj įsišaknijęs, dalykas – gimdymo padėtis. Aš nežinau, kokia ji man būtų buvus geriausia. Neturėjau progos pabandyti ir jos neturi absoliuti dauguma moterų. Ir absoliuti dauguma gimdžiusių taip, kaip jos norėjo, teigia, kad lengviausia vaikeliui į šį pasaulį eiti ne horizontaliai, o vertikaliai. Nes paprasčiausiai veikia žemės trauka. Galbūt, jei man būtų leidę, pasiūlę gimdyti būtent taip, nebūtų reikėję gydytojai staiga užgulti mano pilvo ir, galima sakyti, pagimdyti už mane...

Ir jei iš viso šio mano postringavimo susidarė įspūdis, kad aš nusiteikus prieš medikus – tai netiesa. Juos taip mokė universitete, tokius pavyzdžius jie matė atlikdami praktikas. Tiesiog toks yra jų suvokimas apie gimdymą. Puiku, jei vienas kitas nusprendžia asmeniškai pasidomėti užsienio praktikomis, medikamentinių intervencijų alternatyvomis ir pan. O dauguma to niekada nedarys, kol tai nebus daroma sistemiškai. Labai norėtųsi, kad tie, kurių rankose tokie sprendimai, suvoktų, jog čia kalba eina apie esmių esmę, apie mūsų vaikus ir mūsų ateitį. Ir labai svarbu, kad į šį pasaulį jie ateitų pačiu geriausiu jiems būdu. Kad toks natūralus ir stebuklingas procesas kaip žmogaus gimimas ilgainiui nevirstų tiesiog eiline operacija. O pradžiai būtų šaunu, jei naujagimiui palankioje ligoninėje sveiką mažyli tau padėtų ant krūtinės ir paliktų jį ten bent kelioms valandoms, o ne po kelių minučių čiuptų sverti, matuoti ir tampriai vystyti, aidint graudžiam mažylio verksmui, reiškiančiam didelį protestą tokiam visiškai nenatūraliam jo patraukimui iš ten, kur jis jautėsi geriausiai šiame pasaulyje...