Tą dieną buvau
kažkokia irzli ir pikta, jaučiausi pavargus. O sūnelis kaip tyčia tokiom dienom
būna labai aktyvus. Vis lipa kažkur, vis tempia mane už rankos, kad užkelčiau
ten, kur užlipti nepasiekia. Atsivedė mane prie palangės, „čia“ sako. Et, kaip
tingiu aš jį kelti, kaip tingiu šalia stovėti. Bet užkeliu. Vaikas juokiasi
laimingas ir pačiumpa užuolaidas. Ima iš visų jėgų jas purtyti ir krykštauti.
Anksčiau aš būčiau sakius „fuuu, kaip dulka“, o dabar tyliu ir žiūriu kažkur
pro langą abejingu žvilgsniu. Sūnelis paima gabalą užuolaidos, priglaudžia prie
nosytės lyg uostytų ir sako „fuuu“. Gal bando man priminti, kaip turėčiau
reaguoti, kad būtų abiem linksma. O man nelinksma. Dar kiek padūkęs sūnelis
baigia siaust ir nurimęs žiūri į mane nustebusiu žvilgsniu. Sutrinku šiek tiek,
nors ar ne toks buvo mano tikslas – vaidinti abejingą, kad vaikas pagaliau
nustotų kelti dulkes su tom užuolaidom? Visgi suprantu, kad reikia liautis
vaidint bejausmę ir labai nuoširdžiai pasakau „myliu tave“. Sūnutis iškart
puola man ant kaklo ir smarkiai prisiglaudžia. Juk pasakyti dar nemoka, bet
žodžių man ir nereikia. Stoviu pati laimingiausia pasaulyje.
