Mintis apie šį dienoraštį brendo ilgai. Ir pagaliau, turėdama penkiolika mėnesių motinystės patirties, supratau, kad jau galiu ir noriu savo sukaupta informacija, svarstymais ir požiūriu pasidalinti su kitais. O dalintis norisi todėl, kad savo ieškojimų ir atradimų kelyje pati mielai būčiau paskaičius tokį dienoraštį. Kaip ir skelbia dienoraščio pavadinimas, rašysiu apie gyvenimą su vaikais. Tik... kitokį. Galbūt eisiu prieš bangas, galbūt rizikuosiu likti nesuprasta, bet bent jau pabandysiu įrodyti, jog vaikų auginimas (ir augimas kartu su vaikais) gali būti teikiantis džiaugsmą ir malonumą, be pykčių, be nuobodžios rutinos, be dažno liūdesio ir be ašarų ežerėlių.
Kol neturėjau vaikų, mano supratimas apie vaikų auginimą buvo labai paviršutiniškas. Neslėpsiu – daugiausiai suformuotas aplinkos, žiniasklaidos, komercijos, stereotipų ir panašiai. Ir tik gimus mano sūneliui, pamažu pamažu ėmė vertis akys, vis garsiau ir garsiau kalbėjo širdies balsas ir motiniška intuicija, šnabždėdami, kad labai daug dalykų yra pateikiami ir suprantami neteisingai. Kad požiūris į vaikų auginimą tapo iškreiptas arba iš kitos pusės kalbant – nebetinkamas šiuolaikinių vaikų auginimui. Daug kartų mano visa esybė prieštaravo tam, ką mato, ką skaito, ką girdi. Širdis šaukė, kad tai netiesa, kad viskas yra kitaip. Ir pamažu pradėjo plaukti informacija, patvirtinanti mano nuojautas. Nusiraminau – aš ne viena. Pasaulyje yra daugybė tėvų, kurie jau suprato šias elementarias tiesas. Domėdamasi jų patirtimi įsitikinau, kad pasirinkdami tokį kelią jie neklydo ir dabar gali mėgautis nuostabiu, ramiu ir laimingu gyvenimu su savo vaikais. Ir ne tik su vaikais – su vieni kitais, su savimi ir su visu pasauliu. Liūdniausias dalykas, kad dauguma žmonių net nepagalvoja, kad tai, kaip tu augini savo vaiką, yra visa ko esmė. Kiekvienas naujas žmogus yra mūsų pasaulio ateitis. Todėl išleisti jį į pasaulį yra be galo atsakingas darbas ir jokiais būdais į jį negalima žiūrėti atmestinai. Galų gale, atsakingai augindami vaiką, sudarydami jam puikias sąlygas augti, mokytis ir tobulėti, mes kartu sudarome tokias sąlygas ir sau. Negali auginti laimingo vaiko, pats neišmokęs būti laimingas. O jei išmoksti būti laimingas, visi aplink tave tampa laimingesni. Kaip banga nuo tavęs nuvilnija žinia – įmanoma gyventi laimingai, įmanoma, kad šis pasaulis vieną dieną taps geresnė vieta gyventi. Bet pirmiausia reikia pradėti. Pradėti nuo savęs.
Mes nuvertinam save galvodami, jog nieko negalim pakeisi, jog pasaulio gerovė ir šviesi ateitis ne mūsų galioje. Bet tai netiesa... Taip, kaip mes gyvensim, koks bus ateities pasaulis, priklauso tik nuo mūsų. Ir nereikia kažkokių įsimintinų žygdarbių. Užtenka tiesiog pradėti gyventi laimingai. Užtenka auginti laimingus vaikus. Ir savo geru pavyzdžiu įkvėpti kitus.
Tą aš ir stengsiuosi padaryti rašydama šį dienoraštį. Rašysiu apie viską, kas nors kiek susiję su tuo, kad šeima gyventų laimingai, harmoningai vieni su kitais, su aplinkiniais ir su gamta.
Dar norėčiau pridurti, kad pati kol kas dar negaliu pasakyti, kad gyvenu visiškai laimingai, kad išmokau nebepykti, atsilaikyti prieš neigiamas emocijas ir gyventi harmoningai su aplinkiniais ir pasauliu. Man dar reikia labai daug ko išmokti. Ir aš be galo dėkinga savo sūneliui, kuris ne savo noru tapo mano mokytoju. Augindama jį nemažai klystu, tik po kurio laiko suprantu, kad kai kuriuos dalykus reikėjo daryti visai kitaip. Bet nėra nieko, ko nebūtų įmanoma ištaisyti. Ypač pasitelkus besąlygišką meilę.
Taigi gyvensiu, mokysiuos, atrasiu, suprasiu ir rašysiu. Kad galbūt kažkas galėtų mokytis kartu su manimi :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą