Meilė be žodžių

Tą dieną buvau kažkokia irzli ir pikta, jaučiausi pavargus. O sūnelis kaip tyčia tokiom dienom būna labai aktyvus. Vis lipa kažkur, vis tempia mane už rankos, kad užkelčiau ten, kur užlipti nepasiekia. Atsivedė mane prie palangės, „čia“ sako. Et, kaip tingiu aš jį kelti, kaip tingiu šalia stovėti. Bet užkeliu. Vaikas juokiasi laimingas ir pačiumpa užuolaidas. Ima iš visų jėgų jas purtyti ir krykštauti. Anksčiau aš būčiau sakius „fuuu, kaip dulka“, o dabar tyliu ir žiūriu kažkur pro langą abejingu žvilgsniu. Sūnelis paima gabalą užuolaidos, priglaudžia prie nosytės lyg uostytų ir sako „fuuu“. Gal bando man priminti, kaip turėčiau reaguoti, kad būtų abiem linksma. O man nelinksma. Dar kiek padūkęs sūnelis baigia siaust ir nurimęs žiūri į mane nustebusiu žvilgsniu. Sutrinku šiek tiek, nors ar ne toks buvo mano tikslas – vaidinti abejingą, kad vaikas pagaliau nustotų kelti dulkes su tom užuolaidom? Visgi suprantu, kad reikia liautis vaidint bejausmę ir labai nuoširdžiai pasakau „myliu tave“. Sūnutis iškart puola man ant kaklo ir smarkiai prisiglaudžia. Juk pasakyti dar nemoka, bet žodžių man ir nereikia. Stoviu pati laimingiausia pasaulyje.