Didžiausia uoga

Kai vaikystėje tarp visų uogų pamatydavau pačią didžiausią ir gražiausią, apsidžiaugdavau, nes žinodavau, kad ji atiteks man. Dabar, pamačiusi tokią uogą, apsidžiaugiu dar labiau ir su didžiausia meile tiesiu ją savo vaikui.

Meilė be žodžių

Tą dieną buvau kažkokia irzli ir pikta, jaučiausi pavargus. O sūnelis kaip tyčia tokiom dienom būna labai aktyvus. Vis lipa kažkur, vis tempia mane už rankos, kad užkelčiau ten, kur užlipti nepasiekia. Atsivedė mane prie palangės, „čia“ sako. Et, kaip tingiu aš jį kelti, kaip tingiu šalia stovėti. Bet užkeliu. Vaikas juokiasi laimingas ir pačiumpa užuolaidas. Ima iš visų jėgų jas purtyti ir krykštauti. Anksčiau aš būčiau sakius „fuuu, kaip dulka“, o dabar tyliu ir žiūriu kažkur pro langą abejingu žvilgsniu. Sūnelis paima gabalą užuolaidos, priglaudžia prie nosytės lyg uostytų ir sako „fuuu“. Gal bando man priminti, kaip turėčiau reaguoti, kad būtų abiem linksma. O man nelinksma. Dar kiek padūkęs sūnelis baigia siaust ir nurimęs žiūri į mane nustebusiu žvilgsniu. Sutrinku šiek tiek, nors ar ne toks buvo mano tikslas – vaidinti abejingą, kad vaikas pagaliau nustotų kelti dulkes su tom užuolaidom? Visgi suprantu, kad reikia liautis vaidint bejausmę ir labai nuoširdžiai pasakau „myliu tave“. Sūnutis iškart puola man ant kaklo ir smarkiai prisiglaudžia. Juk pasakyti dar nemoka, bet žodžių man ir nereikia. Stoviu pati laimingiausia pasaulyje.

12 svarbiausių dalykų sėkmingai žindymo pradžiai

Apie žindymą informacijos dabar galima rasti visur. Bet aš manau, kad apie tokį be galo svarbų sveikai vaikelio gyvenimo pradžiai dalyką negali būti prirašyta per daug. Todėl dar kartą norisi į vieną vietą surašyti svarbiausius dalykus, kuriuos turėtų žinoti kiekviena mama prieš pradėdama žindyti savo mažylį.

• Žindymas pagal poreikį. Žindyti reikia pagal poreikį, t.y. taip dažnai, kaip mažylis nori, ir tiek ilgai, kiek mažyliui reikia. Niekas geriau už jūsų vaikutį nežino, kiek jam reikia pienuko, todėl tikrai nereikia bijoti, kad vaikelis persivalgys.

• Taisyklingas apžiojimas. Būtina stebėti, ar vaikelis taisyklingai apžioja krūtį – burnytėje turi būti kuo daugiau rudojo laukelio aplink spenelį ir žindymas neturėtų kelti diskomforto. Jei jaučiate, kad nemalonu, atsargiai užkiškite mažąjį pirštelį už vaikučio lupyčių kampo, švelniai ištraukite krūtį ir bandykite paduoti vėl. Jei visgi speneliai sutrūkinės, geriausias vaistas yra oro vonios ir po maitinimo išspaustas galinio riebaus pienelio lašas, kuriam reikia leisti natūraliai nudžiūti.

•  Taisyklingas padavimas. Norint taisyklingai paduoti krūtį, reikėtų mažylį iš pradžių truputėlį „paerzinti“ – pavedžioti speneliu palei lūputes, kad vaikutis imtų žiotis, ir kai išsižios plačiausiai, bakstelti su speneliu į nosytę, kad mažylis atsiloštų ir taisyklingai apžiotų krūtį. Jei nepavyko, nebijokite bandyti iš naujo – mažyliai tikrai greitai mokosi ir greitu laiku jums nebereikės visų šių triukų.

•  Nuolatinis artumas. Nuo pat gimimo stenkitės kuo daugiau praleisti su savo mažyliu. Jei viskas gerai – nuo pat gimimo akimirkos. Geriausia, jei mažylį pasvertų ir pamatuotų praėjus kelioms valandoms nuo gimimo – tuomet duomenys netgi bus tikslesni, o tos pirmosios valandos kartu bus be galo svarbios pienelio gamybai ir mamos bei mažylio emocinei būklei. Namuose pirmąjį mėnesį leiskite su mažyliu lovoje arba pasirišę mažylį vaikjuostėje ar naujagimiui tinkamoje nešioklėje. Toks nuolatinis artumas ir dažnas žindymas bus ilgo ir sėkmingo žindymo garantas, be to, padės geriau ir greičiau pažinti savo mažylį ir atpažinti jo poreikius. Idealu būtų miegoti su kūdikiu, tuomet tiek vaikelis, tiek mama naktį išsimiegos geriau. Tik būtina susipažinti su saugumo miegant su kūdikiu taisyklėmis.

• Vienas maitinimas – viena krūtis. Vieno maitinimo metu leiskite mažyliui ištuštinti vieną krūtį, kad mažylis gautų ir maitinimo pradžioje bėgančio liesesnio pienelio, nuo kurio atsigers, o į maitinimo pabaigą gautų riebesnio pienelio, nuo kurio pasisotins. Jei ištuštinęs vieną krūtį mažylis dar nori žįsti, duokite kitą, bet tuomet kitą maitinimą pradėkite nuo tos, kuria užbaigėte ankstesnį maitinimą. Taip pat jei mažylis vėl prašo valgyti praėjus mažiau nei valandai po paskutinio maitinimo pradžios – duokite tą pačią krūtį.

• Daug miegančio mažylio žadinimas. Jei mažylis gyvenimo pradžioje daug miega ir neatsibunda kas tris valandas dieną ir kas keturias valandas naktį pavalgyti – žadinkite. Tai galite padaryti tiesiog pasiūlydamos krūtį arba keisdamos vystyklus, nurengdamos mažylį. Laikas skaičiuojamas nuo paskutinio maitinimo pradžios.

• Kūdikiui neturi būti per šilta. Nelaikykite kūdikio per šiltai, ypač maitinant, nes sukaitęs jis greičiau užsnūs. Dar geriau būtų kuo dažniau glausti nuogą kūdikėlį prie nuogos krūtinės, taip natūraliai skatinamas mažylio noras žįsti, o mamytei nuo tokio betarpiško artumo gaminasi daugiau už pienelio gamybą atsakingų hormonų.

• Kas parodo pakankamą pienelio kiekį. Jei jūsų mažylis per dieną pasišlapina bent šešis kartus (tai galima suprasti bent vieną dieną nededant sauskelnių arba naudojant medžiaginius vystyklus) ir per mėnesį priaugo 500 g nuo numesto per pirmas paras svorio (kai kurie gydytojai gali skaičiuoti nuo gimimo svorio, bet tai yra ne tiesa) – pienelio vaikučiui tikrai užtenka.

• Kas neparodo pienelio kiekio. Nematuokite pienelio kiekio bandydamos nusitraukti – nei rankos, nei mechaninis prietaisas neištraukia pienelio taip gerai, kaip jūsų mažylis, todėl nusitraukinėjimas niekada neparodo realaus pienelio kiekio.

• Nereikia, kad pieno gamintųsi daugiau nei reikia vaikui. Nenusitraukinėkite pienelio mažyliui pavalgius – taip organizmui duosite ženklą, kad pienelio reikia daugiau, nei iš tiesų reikia mažyliui. Pasidarysite sau papildomo vargo, nes nusitraukinėti teks visada, kad nesusidarytų pieno sąstoviai.

• Jokių čiulptukų ir buteliukų. Bent pirmus tris mėnesius stenkitės neduoti mažyliui čiuptuko ar buteliuko su žinduku – tai viena dažniausių pienelio mažėjimo priežasčių, nes šių dalykėlių „čiulpimo“ technika labai skiriasi nuo žindymo, todėl mažylis gali paprasčiausiai nebemokėti taisyklingai žįsti. Dėl to galimos spenelių traumos, mažylis gali išvis atsisakyti žįsti ir visa tai ves į pienelio sumažėjimą.

• Jokių skysčių bent iki keturių mėnesių. Geriausia iki pusės metų neduokite mažyliui jokių papildomų skysčių, ypač pirmaisiais mėnesiais. Nes kiekvienas gurkšnis papildomo skysčio mažins pienelio poreikį, vadinasi atitinkamai mažės ir pienelio gamyba. Mamos pieno kūdikiui iki pusės visiškai užtenka ir atsigerti, ir pavalgyti.

Mano gimdymo patirtis kitu kampu

Jau ankstesniame įraše minėjau, kad kuo toliau, tuo labiau mano gimdymas man nebeatrodė toks idealus, koks atrodė tik pagimdžius. Žinoma, verta išlaikyti tuos tik pačius gražiausius prisiminimus, mano širdyje jis visada ir liks idealus, nes susitikimas su savo nuostabiu išsvajotu pirmagimiu kitoks ir negali būti. Vis dėlto, intensyviai besidomėdama gimdymo patirtimis ir praktikomis, suprantu, kad bent jau „techninė“ pusė tiek iš mano, tiek iš medikų pusės galėjo būti geresnė ir viskas galėjo vykti dar sklandžiau. Todėl nusprendžiau pasigilinti į visus man užkliuvusius dalykus, kad žinočiau dėl ko reikia labiau pasistengti ateityje. Galbūt šios mano įžvalgos padės ir kitoms mamytėms suprasti, kokios jos tikisi gimties patirties.

Įrašą suskirstysiu į dvi dalis: tai, kas iš mano pusės galėjo būti kitaip ir tai, kas iš medikų pusės galėjo būti kitaip.

Mano pusė

Visų pirma dabar jau suprantu, kad visgi nebuvo labai gera mano nuostata, jog gimdymas natūralus dalykas ir nieko man nereikia žinoti, imsiu ir pagimdysiu. Puiku, kad galvojau apie gimdymą, kaip apie natūralų procesą. Bet aš nesusimąsčiau, kaip smarkiai mano suvokimas yra paveiktas stereotipų ir kaip labai svarbu dar iki gimdymo nuo jų išsivaduoti. Tuomet bent jau mano požiūris į skausmą būtų buvęs visai kitoks. Ir užuot kelių valandų sukąstais dantimis ir galvojant, kad aš stipri, aš ištversiu, galėjau būti daug labiau atsipalaidavus ir galbūt pagimdyti daug greičiau ir dar lengviau. Taigi, pirmiausia ir svarbiausia ką reikėjo padaryti – pasidomėti, kas yra skausmas gimdymo metu ir kam jis reikalingas. Antra, man labai trūko žinių, kad moteris gali ir turi sąmoningai jausti viską, kas vyksta jos organizme gimdymo metu. Truputį gaila, kad gimdymo pabaigoje, kai jau mažylis brovėsi į šį pasaulį, aš iš nuovargio, iš skausmo ir baimės jau visai nebekontroliavau šio svarbaus proceso. Tiesiog jaučiau norą stumti, bet visai nesigilinau į šį pojūtį, o tik klausiau gydytojų komandų. Galbūt pirmą kartą gimdant kitaip ir neįmanoma, nes niekad nesusidūręs su tokiais pojūčiais gali ir nesuprasti ką jie reiškia. Bet vis tiek manau, sąmoningumu galima pasiekti tokią būseną, kad tiek sąrėmių, tiek vaikelio užgimimo metu nesijaustum valdomas vien tik kitų paliepimų. Galbūt ypač dar negimdžiusioms sunku suprasti apie ką aš čia šneku, bet nerandu geresnių žodžių įvardinti tam pojūčiui kaip tik sąmoningas vaikelio gimimo suvokimas. Bet tam, žinoma, reikia aštraus proto, nebūti apdujus nuo skausmo, nuovargio ir vaistų. O kad to išvengtum, reikia daug domėtis ir ruoštis.

Gydytojų pusė

Ir į tą pasiruošimą, dabar jau puikiai tai suprantu, įeina ir tinkamo gimdymui personalo pasirinkimas. Per pirmą nėštumą mąsčiau, kad nesąmonė su kažkuo tartis, kažkam mokėti pinigus, gimdysiu ir pagimdysiu bet kur. Na gal tik ligoninėmis pasidomėjau ir pasirinkau tą, kuri man atrodė patraukli dėl didesnio privačių palatų kiekio ir palankios naujagimiui ligoninės statuso. Ir nors dabar manau, kad tartis verta, bet neatmetu galimybės, kad tvirtai žinanti, kaip nori gimdyti, moteris taip pagimdys bet kur. Bet... greičiausiai ne pirmą kartą. Ir dar tai labai priklauso nuo žmogaus stiprumo ir jautrumo. Aš pati vargu ar tokiu metu turėčiau jėgų ir noro nervintis ir kovoti su medikais, kurie nori, kad aš gimdyčiau taip kaip jiems, o ne man yra patogiau. Taigi, kas mano manymu buvo padaryta blogai iš medikų pusės ir kas, aš labai tikiuosi, kada nors pasikeis. Visų pirma, medikai turėtų aiškiai informuoti, kas ir kodėl su tavimi yra daroma. Žinoma, turi ir pats pakankamai žinoti, kad tą informaciją galėtum teisingai vertinti. Kas nutiko mano atveju – kai man atrodė, jog skausmas pasidarė labai didelis ir man ima trūkti jėgų, nes jau rytas, o aš visą naktį nemiegojus, išsiunčiau vyrą paprašyti Nošpos. Nes norėjau vieno – kad nors truputį apmalšintų skausmą. Nenorėjau, kad jį panaikintų, bet norėjau, kad jis būtų truputėlį silpnesnis, kad galėčiau šiek tiek pailsėti. Gydytojai iš tokio mano vyro prašymo išsijuokė, pasakė, kad gimdančioms niekas Nošpos neduoda (o vėliau paaiškėjo, kad visgi duoda...) ir atėjo pas mane su švirkštu. Nepasakė ką leidžia ir kodėl, tik perspėjo, kad svaigs galva ir skausmas taps bukesnis. Nepaklausė, ar aš tikrai noriu tokių vaistų, neperspėjo, kas bus, kai jų poveikis praeis, kokią įtaką jie turės gimdymo veiklai. Tą akimirką man atrodė, kad nieko tokio tokie vaistai, kad tai greičiausiai tas pats kas Nošpa ir viskas tik į gerą. Klydau. Praėjus vaistų poveikiui skausmas smogė dar stipriau (o taip ir būna po smarkių nuskausminamųjų), labai gali būti, kad tie nuskausminamieji prisidėjo prie to, kad likus paskutiniam centimetrui sustojo gimdymo veikla. Jei būčiau visa tai žinojus, tikrai nebūčiau sutikus, kad man leistų tuos vaistus. Galbūt, jei skausmas būtų didėjęs palaipsniui, man būtų buvę daug lengviau jį ištverti, nei taip netikėtai po visai pakenčiamo sulaukti jau sunkiai ištveriamo. Kaip minėjau, į pabaigą gimdymo veikla sustojo, sąrėmiai pasidarė nebepakankami ir man suleido nedidelę dozę skatinamųjų, kad greičiau atsivertų tas paskutinis centimetras. Dabar žinau, kad prie to prisidėjo ne tik nuskausminamieji, bet ir labai nepagarbus medikų elgesys su gimdančia moterimi. O jis pasireiškė tuo, kad visi kaklelio patikrinimai buvo daromi sąrėmių metu. Taip, jiems taip geriau matosi, bet negi šimtą kartų už tą geresnį matymą nėra svarbiau gimdyvės psichologinė būklė? Kai tu sąrėmio metu randi patogią sau poziciją, kurioje sąrėmis pasidaro visai pakenčiamas, o čia staiga ima tave versti, sukti, plėšti kojas, tokiu metu patiri begalinį stresą ir daug didesnį skausmą, tada nesąmoningai norisi sustabdyti šitą kančią ir taip nesąmoningai sustabdai gimdymo veiklą. Teko girdėti ir kitų moterų pasakojimų, kad dėl aplinkos ir medikų sukelto streso, jos norėdavo tiesiog daugiau nebegimdyti ir tai įvykdavo. O tada skatinamieji, dar didesni skausmai ir galbūt net cezaris. Kitas, sklandžiam gimdymui trukdantis ir smarkiai mūsų medicinos praktikoj įsišaknijęs, dalykas – gimdymo padėtis. Aš nežinau, kokia ji man būtų buvus geriausia. Neturėjau progos pabandyti ir jos neturi absoliuti dauguma moterų. Ir absoliuti dauguma gimdžiusių taip, kaip jos norėjo, teigia, kad lengviausia vaikeliui į šį pasaulį eiti ne horizontaliai, o vertikaliai. Nes paprasčiausiai veikia žemės trauka. Galbūt, jei man būtų leidę, pasiūlę gimdyti būtent taip, nebūtų reikėję gydytojai staiga užgulti mano pilvo ir, galima sakyti, pagimdyti už mane...

Ir jei iš viso šio mano postringavimo susidarė įspūdis, kad aš nusiteikus prieš medikus – tai netiesa. Juos taip mokė universitete, tokius pavyzdžius jie matė atlikdami praktikas. Tiesiog toks yra jų suvokimas apie gimdymą. Puiku, jei vienas kitas nusprendžia asmeniškai pasidomėti užsienio praktikomis, medikamentinių intervencijų alternatyvomis ir pan. O dauguma to niekada nedarys, kol tai nebus daroma sistemiškai. Labai norėtųsi, kad tie, kurių rankose tokie sprendimai, suvoktų, jog čia kalba eina apie esmių esmę, apie mūsų vaikus ir mūsų ateitį. Ir labai svarbu, kad į šį pasaulį jie ateitų pačiu geriausiu jiems būdu. Kad toks natūralus ir stebuklingas procesas kaip žmogaus gimimas ilgainiui nevirstų tiesiog eiline operacija. O pradžiai būtų šaunu, jei naujagimiui palankioje ligoninėje sveiką mažyli tau padėtų ant krūtinės ir paliktų jį ten bent kelioms valandoms, o ne po kelių minučių čiuptų sverti, matuoti ir tampriai vystyti, aidint graudžiam mažylio verksmui, reiškiančiam didelį protestą tokiam visiškai nenatūraliam jo patraukimui iš ten, kur jis jautėsi geriausiai šiame pasaulyje...

Ko mane moko mano vaikas

Mes dažnai galvojame apie tai, ko, kaip ir kada mokyti savo vaikus. Bet ar visada susimąstome, kad vaikai mus taip pat labai daug ko išmoko. Per daugiau nei vienerius vaiko auginimo metus aš išmokau, supratau ir įsisąmoninau gerokai daugiau dalykų nei per ketverius metus universitete. Galbūt visai kitokių dalykų, bet gyvenime gerokai svarbesnių.

Šį savo įrašą paliksiu atvirą, be pabaigos, ir kas kartą, kai suprasiu, kad išmokau iš vaiko ar vaikų ateityje kažką naujo, vis jį papildysiu.

Besąlygiškos meilės. Tai tikriausiai esminis dalykas, kurio mus išmoko vaikai. Daugelis tėvelių jau nuo pat pirmų vaiko gimimo akimirkų pajunta tą nuostabų jausmą, nes jiems visai nebūna svarbu, kokio svorio ar ilgio, kokios akių ar plaukų spalvos, net kokios lyties gimė jų vaikelis. Tik išvydę tą mažą stebuklą dažniausiai jie suvokia, jog myli jį visą visą ir labiau už viską pasaulyje. Kaip būtų nuostabu, jei tą akimirkos jausmą būtų galima užfiksuoti visam laikui ir tėvai niekada neišdrįstu savo vaikams kelti sąlygų, kad mainais galėtų pasiūlyti savo meilę. Nežinau, ar man pavyko užfiksuoti, bet aš tikrai mokausi tą jausmą pratęsti ir išlaikyti. Dažnai, kai pykteliu ant mažylio, mintimis grįžtu į tą pirmąją akimirką, ir tai tikrai padeda nustoti širsti ir ieškoti daug geresnių problemų sprendimų būdų. Būdų, kurie atsiranda iš tos besąlygiškos meilės, todėl visada yra labiausiai veiksmingi.

Kantrybės. Iki gimstant vaikeliui aš nežinojau, kad turiu tiek daug kantrybės ir kad dar šitiek daug man jos trūksta. Kalbu dviprasmiškai, nes iš tiesų pirmaisiais vaikelio auginimo mėnesiais manęs neerzino ir nevargino praktiškai niekas. Kartais stabtelėdavau ir susimąstydavau – niekada nemaniau, kad galėsiu būti tokia kantri ir visiškai atsidavus kitam žmogui. Bet tam žmogui augant vis daugėjo situacijų, kai atrodo dėl visiško menkniekio ta begalinė kantrybė ima ir išgaruoja. O tada galvoji, ką daryti, kaip elgtis ir mąstyti, kad jos padaugėtų. Beje, aš dar nežinau, kiek reikės turėti tos kantrybės, kai, tarkim, kažkur skubant mano mažasis sugalvos, kad jis pats nori užsirišti batų raištelius... Bet aš tikiu, kad užteks.

Stebėtis. Pirmiausia noriu pacituoti ištrauką iš paauglystėje skaitytos ir man didžiulį įspūdį palikusios Jostein Gaarder knygos „Sofijos pasaulis“: „[...] iš tuščios fokusininko skrybėlės ištraukiamas baltas triušis. Tai ganėtinai didelis triušis, todėl šis triukas trunka milijardus metų. Visi žmonės užgimsta kailiuko paviršiuje. Tada jie sugeba stebėtis nesuvokiamu fokusininko menu. Bet augdami lenda vis gilyn į triušio vilną. Ir ten pasilieka. Ten taip jauku, kad jie niekada neišdrįsta vėl kopti plonaisiais plaukeliais viršun.“ Kol nesusilaukia vaikų... Bet ir tada, deja, ne visi išdrįsta. Toje pačioje knygoje pateikiamas pavyzdys, kaip vaikas susižavėjęs rodo pirštuku į šunį ir šaukia „au au!“, o mama tik sumurma „taip, au au“, nes šuo jai nedaro jokio įspūdžio. O jei tik mes išdrįstumėm vėl į pasaulį žvelgti vaiko akimis, kiek daug nuostabių dalykus mums atsivertų iš naujo. Vaikštai lauke su vaiku ir jei ne tas mažasis stebėtojas, gal niekada neatkreiptum dėmesio į mažas, bet nepaprastai žavingas smulkmenas. Todėl augindama vaiką, aš mokausi iš naujo viskuo stebėtis, nes tada imi jaustis toks... truputį gyvesnis, o pasaulis nebeatrodo pilkas ir niūrus. Ir aš tikrai labai noriu užlipti į kailiuko paviršių...

Žingeidumo. Iš vienos pusės tai labai susiję su stebėjimusi. Vaikui viskas įdomu, jis nori viską sužinoti ir išmokti ir kad galėtum jam viską parodyti ir paaiškinti, pats turi tapti ne mažiau žingeidus. Iš kitos pusės, gimus vaikui mane pradėjo dominti begalė dalykų. Žinoma, susijusių su vaikų auginimu, bet kai pradedi nuoširdžiai kažkuo domėtis, tai veda prie kito, paskui prie kito ir taip tavo akiratis ir žinių bagažas smarkiai didėja. Ir nors kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai, bet žinoti yra smagu. Tą jums patvirtins kiekvienas vaikas :)

Atkaklumo. Tai nėra dalykas, kurio mokaisi tiesiogiai, kartodamas tai, ką daro vaikas. Bet tikriausiai sutiksite – stebėti pirmą kartą bandantį šliaužti žmogutį be galo įkvepia! O vėliau su šypsena stebi, kaip atkakliai jis bando sulipdyti dvi kaladėles. Vėliau su tokiu pačiu užsispyrimu konstruos pilis ir mašinas.

Iš tiesų, kiek daug nuostabių savybių turi vaikai, nors dar visai neseniai atėjo į šį pasaulį. Ir kaip svarbu suteikti visas sąlygas tas savybes išsaugoti ir ugdyti. O paprasčiausia tai daryti – darant kartu.